Kaunas. Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas Martynas Puidokas – aktyvus žemės ūkio bendruomenės narys. Jis ne tik dalyvauja renginiuose, protestuose, kur gina ūkininkų interesus, diskusijose, bet ir aktyviai reiškiasi socialinėje erdvėje.

M. Puidokas sako, kad įsitraukimą į šią veiklą galima vadinti ne tik lyderyste, bet ir pareiga. „Tikiu tuo, ką darau“, – sako LŪS vicepirmininkas ir priduria, kad nors kartais aktyvumas ir išvargina, viską atperka džiaugsmas, juntamas, kai žemdirbiams svarbus klausimas pajuda į priekį.

Su Martynu kalbamės apie dabartinę ūkininkų bendruomenę, lyderystės ir Ūkininkų sąjungos svarbą.

Kas jums yra lyderystė?

Lyderystė – daryti tai, kuo tiki, kaip tau atrodo teisinga. Nebijoti pasakyti ir ne visai gražių dalykų, nes tikrai ne visada viskas yra gerai.

Kaip manote, ar svarbu stengtis lyderyste užkrėsti kitus?

Manau, kad taip, nes reikia užtikrinti darbų tęstinumą. Ir nebūtinai žemės ūkyje – bet kurioje srityje.

Jeigu reikėtų įvardyti vieną lyderį ūkininką, kas pirmiausia šauna į galvą?

Šiuo metu dabartinis žemės ūkio ministras Ignas Hofmanas. Jis daugiausia iš ūkininkų pasiekė.

Kelmės rajono ūkininkų sąjungos vairas jau ne jūsų rankose, bet tikriausiai ir ten vis dar esate aktyvus?

Taip, stengiuosi būti sąžiningu nariu, prisidėti prie veiklos kiek galiu. Kartais ir patarimo paklausia, bet nesu visažinis, todėl savo požiūrį tik išsakau, o paskui visi padiskutuojame taryboje ar platesniu formatu.

Svarbu suprasti, kad už mus niekas kitas nepadarys. Taip nebuvo ir nebus. O jeigu ir padarys, tai rezultatas nebūtinai bus toks, kokio tikėsimės. Kaip patys padarysime, taip ir turėsime.

Labai aktyvus esate ir feisbuke, dalijatės savo nuomone, sektoriaus problemomis. Kiek ši veikla jums svarbi?

Noriu savo mintis išreikšti plačiau, ne tik savyje. Labiausiai patinka, kai iš to paskui kyla adekvati diskusija, be emocijų, bet su faktais ir argumentais.

Be to, taip galiu pasiekti tikslinę ar platesnę auditoriją. Be abejo, ir sprendimų priėmėjai mato, reaguoja. Tai irgi imponuoja.

O ar galima teigti, kad socialiniuose tinkluose ūkininkams gimsta ne tik idėjų, bet ir sprendimų?

Tikrai taip. Nereikia galvoti, kad viską išmanai puikiausiai ir tavo idėjos yra geriausios. Kitų žmonių požiūris yra kitoks. Ir tas požiūris neretu atveju yra galbūt net geresnis.

Kuo plačiau savo mintimis pasidalysi su kitais, tuo didesnė tikimybė, kad rasi geresnius sprendimus. Kai išsakai savo idėjas, jos paskui bendraujant su kolegomis išsikristalizuoja. Taip ir gimsta sprendimai.

Kokiais trimis bruožais apibūdintumėte šiandienę žemdirbių bendruomenę?

Aktyvėjanti, vis labiau tikinti tavo jėgomis ir, kaip visada, kurianti.

Sakote, kad ūkininkai tampa aktyvesni, bet ar pakankamai?

Nuo to laiko, kai pradėjau pats aktyviai dalyvauti savivaldoje, mano nuomone, ūkininkai tikrai suaktyvėjo. Norėtųsi, kad visada taip būtų ir kad taptų dar aktyvesni. Bet jau ir dabar yra teigiamų rezultatų, tuo ir reikia džiaugtis.

Kaip manote, ką reikėtų daryti, kad įvyktų didesnis proveržis?

Pirmiausia reikia patikėti savimi. Galvoti ne apie tai, kodėl negaliu ko nors daryti, o apie tai, ką galiu padaryti, kuo galiu prisidėti. Jeigu bus toks požiūris, tada visi klausimai taps lengviau ir greičiau išsprendžiami.

Bendras vaizdas susideda iš mažų detalių, o tos mažos detalės esame mes patys.

Vis raginate ūkininkus jungtis į LŪS. Kodėl jums tai svarbu? Ar raginimai duoda naudos?

Tai svarbu, nes mes tikrai galime daug nuveikti, tik reikia stengtis. Svarbiausia susivienyti. Ne veltui sakoma, kad surišta šluota geriau šluoja nei kiekvienas ražas atskirai.

Labai norėtųsi, kad aktyvių kolegų atsirastų vis daugiau, jog jie vis labiau įsitrauktų į Ūkininkų sąjungos veiklą. Raginu būti aktyvesniems, dalyvauti kiekviename susirinkime, parašyti komentarą, pasidalyti įrašu. Juk tai mūsų gyvenimo dalis, niekur nuo to nepabėgsime. Nepatarčiau atsiriboti ir užsidaryti vien savo ūkyje.

O raginimai duoda naudos – Ūkininkų sąjunga beveik kiekvienais metais pasipildo 1–2 nariais (rajonais). Bendrai visame LŪS narių nemažėja, nebent kažkiek rajoniniuose skyriuose, bet visur išlaikyti tą patį narių skaičių yra sunku. O kai narių padaugėja skyriuose, tai tada išvis džiugu.

Juk žinome, kokia mūsų demografinė situacija, taip pat ir ekonominė, ūkiai stambėja. Tad, manau, gana normaliai tokiomis sąlygomis tvarkomės.

Kokią žinutę perduotumėte žmonėms, kurie ne visada įvertina žemės ūkio ir žemdirbių triūso svarbą?

Nereikia susipriešinti ir ūkininkų visokiais epitetais vadinti.

Kartais tikrai skaudu skaityti kai kuriuos straipsnius. Neslėpsiu – dėl to išgyvenu ir asmeniškai, ir už visą mūsų bendruomenę. Juk mes irgi esame visuomenės dalis, kuri kuria, kuri stato mūsų valstybę. Taip buvo anksčiau, taip yra dabar, taip bus ir ateityje.

Kokiam filmo žanrui priskirtumėte ūkininkų pastangas ginti savo interesus?

Oi, čia kiekvienam epizodui reikėtų turbūt atskirą žanrą priskirti. Pas mus yra ir komedijos, ir tragedijos, ir veiksmo – visko rastume.

Siaubo irgi būna, bet dažniausiai tik iš pradžių, nes situaciją mes kažkiek pakoreguojame. Visada sakau kolegoms ūkininkams – kad ir koks blogas sprendimas priimtas, galėjo būti dukart blogiau, jei nebūtume priešinęsi. O tokių pavyzdžių tikrai yra.

Tad jei filmą kurtume, žanrai jame būtų įvairūs (juokiasi).

Dėkoju už pokalbį.