Diskusijos dėl ES ir „Mercosur“ susitarimo kartoja scenarijų, kurį Europa jau patyrė su Ukraina. Lenkų „InfoGrain“ žemės ūkio rinkos analitikas Mirosław'as Marciniak'as atskleidžia, kur slypi tikroji problema. Toliau pateikiame jo komentarą.

Panašu, kad beveik visi jau pareiškė savo nuomonę apie ES ir „Mercosur“ susitarimą. Kadangi vis dar sulaukiu klausimų apie tai, kaip susitarimas paveiks Europos ir Lenkijos grūdų ir aliejinių augalų rinką, pateikiu savo komentarą.

Nors jautienos, paukštienos ir cukraus atveju šis susitarimas kelia konkurencijos grėsmę Europos produkcijai, jis neturės didelės įtakos grūdų ir aliejinių augalų rinkai. Kodėl?

Nes „Mercosur“ jau daug metų yra Europoje. Tuo tarpu „ekspertai“ perspėja, kad po susitarimo pasirašymo Europą užplūs prastos kokybės grūdai iš Pietų Amerikos. Tačiau tie patys „ekspertai“ išleido iš akių svarbią aplinkybę: Pietų Amerika jau daugelį metų yra didžiausia sojų rupinių ir sojų pupelių tiekėja Europos Sąjungai (kasmet į ES rinką patenka maždaug 18–20 mln. t rupinių ir 14–15 mln. t sojų). Be to, tai yra genetiškai modifikuotos žaliavos, kurias ES auginti draudžia.

Kodėl taip vyksta?

Nes Europai reikia pigių baltymų (sojų rupinių) gyvulių pašarams gaminti ir sojų aliejaus biokuro gamybai, kurio ji nepajėgia pasigaminti pati. Užbėgdamas už akių galimiems klausimams, atsakau: ES (o tuo pačiu Lenkija) nepajėgia užauginti tokio kiekio baltyminių augalų, kurių užtektų pakeisti importuojamų sojų rupinius. Daugiausia ji galėtų šiek tiek sumažinti potencialų importą.

Šį sezoną Brazilija yra didžiausia kukurūzų tiekėja ES (daugiausia Ispanijai, Italijai ir Nyderlandams). Ir štai dar viena staigmena – šie  kukurūzai yra genetiškai modifikuoti, kurių taip pat negalima auginti Europos Sąjungoje.

Kodėl toks didelis kukurūzų importas? Nes, kaip ir baltyminių bei aliejinių augalų atveju, ES negali patenkinti savo paklausos – metinis kukurūzų importas į ES iš trečiųjų šalių svyruoja nuo 18 iki 20 mln. t (daugiausia jų įvežama iš Ukrainos, Brazilijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų). Ir visa tai vyksta pagal jau galiojančius susitarimus.

Formaliai ES taiko kintamus tarifus kukurūzų importui iš trečiųjų šalių. Tačiau importo tarifas jau daug metų yra nulinis. Vadinasi, ES perdirbėjai gali importuoti neribotą kiekį kukurūzų, išaugintų naudojant augalų apsaugos produktus, kurie uždrausti naudoti ES, arba genetiškai modifikuotų kukurūzų, ne vien iš „Mercosur“ šalių.

Tad kur slypi problema?

Pirmiausia ši problema kyla iš europarlamentarų požiūrio į ES žemės ūkį, kuris dėl jų veiksmų metai iš metų praranda konkurencingumą. Ūkininkai ir visuomenė buvo įtikinti, kad turime būti labiau „eko“. Nustatomi vis griežtesni standartai, o veikliosios medžiagos palaipsniui šalinamos, todėl didėja auginimo išlaidos. Tačiau tuo pat metu Briuselio sprendimus priimantiems asmenims, regis, nė motais, kad jau daug metų į ES keliauja prekės iš trečiųjų šalių, pagamintos pagal visiškai kitus standartus. Ar tos prekės prastesnės? Jei tie patys politikai daugelį metų leidžia joms patekti į ES bendrąją rinką, tai tikriausiai ne.

Klausimas politikams, o ypač europarlamentarams, kurie dabar taip aršiai protestuoja prieš galimą prastos kokybės produktų antplūdį. Ką jūs darėte, kad sustabdytumėte šį importą pastaraisiais metais? Juk grūdai, aliejiniai augalai ir mėsa į ES patenka jau daug metų. Jei jau sutarėte importuoti prekes, pagamintas pagal skirtingus standartus, ką darėte, kad kompensuotumėte ES ūkininkams jų praradimus? 

Lažinuosi, kad dauguma jūsų net nežinote, jog šios žaliavos jau yra ES. Daugelis iš jūsų susidomėjote šia tema, nes įžvelgėte galimybę uždirbti politinį kapitalą.

Viešos diskusijos dėl grūdų antplūdžio iš Ukrainos buvo visiškai tokios pat. Svarbiausia buvo importuotojų sąrašas. Politikai ir pagrindinė žiniasklaida nesidomėjo esme. Niekas netyrė, kodėl tai įvyko ar kaip to buvo galima išvengti (kaip „InfoGrain“ atstovas, 2022 m. sezono metu rekomendavau savo klientams parduoti grūdus ir rapsus, numatydamas artėjančią kainų korekciją pasaulinėse rinkose). Tuo tarpu, kai jau visi argumentai buvo išnaudoti, prasidėjo raganų medžioklė – kaltųjų paieškos, abipusiai politinių oponentų kaltinimai ir bandymai susieti importuojančias įmones su tam tikra politine pozicija.

Kaip šiandien atrodo politinės diskusijos dėl „Mercosur“? Lygiai taip pat, kaip ir su Ukraina. Ieškoma kaltininko. Kuri politinė partija labiau kalta? O kur visame šiame reikale ūkininkai? Jie, kaip paprastai, turi patys savimi pasirūpinti.

Asmeniškai norėčiau daugiau esminių argumentų ir įrodymų, bet žiniasklaidoje to nerandu. Jai svarbiau populizmas. O ūkininkai šiandien priversti protestuoti pirmiausia prieš nuolatinį augalų apsaugos produktų išėmimą iš rinkos ir prieš politikų sprendimus, kuriais didinamos gamybos sąnaudas.

Sveikas maistas – tai šių dienų šūkis, už kurį rinka dar nemoka tinkamos priemokos.