Ar šiandieninis žemės ūkis pajėgus susidoroti su naujais iššūkiais: užtikrinti pajamas ne vien stambiems ir vidutiniams, bet ir šeimos ūkiams, sustabdyti emigraciją ir kaimo degradavimą, gaminti saugų maistą ir išsaugoti žemę būsimoms kartoms? Skaitytojams siūlome prof. habil. dr. Antano SVIRSKIO komentarą.

Stambūs ūkiai Lietuvoje sudaro vos 2 proc. visų ūkių, tačiau jie valdo apie 40 proc. ž. ū. naudmenų ir naudojasi didžiąja dalimi visos ES skiriamos paramos. Teoriškai stambūs ūkiai ekonominiu ir technologiniu požiūriu yra perspektyvesni ir racionalesni, tačiau mūsų šalyje jie neišsprendžia visų ekonominių, socialinių, ekologinių problemų. Su nedidelėmis išimtimis dabartinių mūsų stambių ūkių tikslas - intensyvi gamyba ir pelnas. Dideli laukai ir monokultūros sudaro palankias sąlygas dirvožemio erozijai, augalų ligų sukėlėjams ir kenkėjams plisti. Todėl tenka naudoti vis daugiau pesticidų, o tai mažina bioįvairovę, neigiamai veikia daugelio naudingų gyvūnų gyvenimo ir dauginimosi sąlygas. Jau ir Lietuvoje yra atsparių pesticidams ligų sukėlėjų, kenkėjų ir piktžolių. Tad artimiausioje ateityje didės stipresnių ir pavojingesnių pesticidų naudojimas su visomis neigiamomis pasekmėmis.

Ar daug kam teko matyti, kad stambūs dabartiniai ūkiai prisidėtų prie kaimo infrastruktūros kūrimo, sodintų parkus, laukų apsaugines juostas, laikytųsi dirvožemio derlingumą išsaugojančių sėjomainų ir optimalių lauko dydžių bei vystytų mišrų ūkį bei verslus? Lyginu juos su 19 a. stambiaisiais žemvaldžiais (tai dažniausiai buvo svetimtaučiai), įkūrusių Lietuvoje gausybę dvarų ir parkų, kurių dalis, nepaisant santvarkų kaitos, įvairiausių reformų ir vandalų siautėjimo, dar išliko iki šių dienų. Ką paliks ainiams dabartiniai stambieji žemvaldžiai?

Po įvairiausių reformų šalyje dar yra per 100 tūkst. smulkių (šeimos) ūkių ir beveik tiek pat kolektyvinių sodų savininkų. Tai didžiulis rezervas saugių maisto produktų gamybai, nedarbo mažinimui, kaimo ir gamtinės aplinkos išsaugojimui. Jie galėtų apsirūpinti sveikais maisto produktais, o dalį parduoti kitiems ir taip prisidurti prie menkos algos, pensijos ar pašalpos. Pavyzdžiui, Lenkijoje sudarytos geros sąlygos ūkininkavimui ir smulkiam verslui, todėl jų pigi produkcija konkuruoja kaimyninėse šalyse su vietine. Net klestinčiose Švedijoje ar Šveicarijoje yra daugybė smulkių ūkių ir miškų savininkų, kurie sugeba išlaikyti šeimos ūkius, nes ten labai išvystyta kooperacija (kiekvienas ūkininkas yra kelių kooperatyvų narys), o agroserviso stotys išsidėsčiusios kas 30-40 kilometrų. Žiniasklaidoje galima rasti daug įvairiausių pasiūlymų, kaip plėtoti mūsų kaimą ir žemės ūkį. Deja, beveik nieko nedaroma, nes tarp daugybės įvairiausių įstaigų ir įstaigėlių nėra jokios koordinacijos, o smulkus ūkis ir verslas palikti vienui vieni. Vien Žemės ūkio rūmuose dirba keletas etatinių darbuotojų, atsakingų už žemės ūkio kooperaciją, o kiek jų sėdi kitose įstaigose. Rezultatai daugiau negu kuklūs.

ES šalyse daug diskutuojama apie tai, kas yra smulkus ūkis? Vieningos nuomonės nėra, nors sutariama, kad kalbama apie šeimos ūkius. Kiekvienoje savivaldybėje ar net seniūnijoje rasime gražiai tvarkomų ir pelningų nedidelių šeimos ūkių, gaila, kad jų nedaug. Pagrindinė priežastis - nėra agroserviso, kooperacijos. Esant dabartinėms technikos kainoms, retas smulkus ūkininkas gali nusipirkti (o ir neapsimoka) net ir naudotos technikos. Nepaisant to, kad dalis darbščių ir sumanesnių žemdirbių emigravo, Lietuvos kaime dar gyvena apie vienas milijonas gyventojų. Nemažai jų nuseno, atprato dirbti, o samdomieji stengiasi kuo mažiau dirbti ir išreikalauti kuo didesnį atlygį. Darbštus ir sąžiningas samdomas darbuotojas kaime tapo problema. Ar belieka tik laukti, kad tie, kas renka braškes Skandinavijos šalyse ar skina apelsinus Ispanijoje, pasisėmę patyrimo ir sukaupę lėšų, grįš kurti verslo į Tėvynę?

Lietuvos žemės ūkis ir kaimas, išvarginti ilgai užsitęsusių ir itin biurokratizuotų reformų bei patyrę didelį transformacinį nuosmukį, vis labiau įsukami į globalizacijos keliamų pokyčių verpetą. Kasmet vis mažiau kaimiečių augina daržoves, laiko gyvulius ir ūkininkauja. Vien 2011 metais net 9 000 smulkių ūkių savininkų likvidavo per 10 000 karvių. Kai viskas brangsta ir nėra agroserviso bei kooperacijos, tokiuose ūkiuose ir prie geriausių norų dirbti neapsimoka. Jei taip tęsis toliau, greitai pirksime pieną, mėsą ir kitus maisto produktus, pagamintus fabrikuose ir kaimyninėse šalyse, o ne užaugintus Lietuvos fermose ir laukuose. Taip tik skatinsime emigraciją, vaistų bei alkoholio pramonę ir dar sparčiau mažės gyventojų.

Kokias blogybes užauginome

Išskirčiau keletą svarbiausių neigiamų ir taisytinų tendencijų. Viena iš jų - didėjanti ūkių diferenciacija, pasiekusi modernios Lietuvos laikams nematytą mastą. Viename poliuje formuojasi labai stambūs ūkiai (latifundijos), kurių savininkai - savi pralobę verslininkai, pusvelčiui supirkę žemės ūkio bendrovių pajus, jų vadovai ar apsukrūs „berniukai", taip pat labai žema kaina siekiantys supirkti žemes ir ūkius užsienio subjektai, o kitame - gausybė sodybinių, smulkių ir vidutinių ūkininkų ūkių, kurių veiklai sudarytos nelygiavertės ekonominės sąlygos.

Kita problema - lėtai besiplėtojantis kooperatinis judėjimas, kuris mūsų šalyje įgavo „išvirkščios kooperacijos" bruožų. Visame pasaulyje kooperuoti žaliavos gamintojai valdo perdirbamosios pramonės ir prekybos įmones, o mūsų šalyje pastarosios valdo kooperatyvus, gaminančius ir tiekiančius jiems žaliavas.

Trečia blogybė - koncentruotos ir taršios žemės ūkio produktų gamybos įmonių perkėlimas į Lietuvą iš ES šalių senbuvių (daugiausia kiaulininkystės), gresiantis atskiriems regionams ar net visai šaliai ekologine katastrofa ir kaimo patrauklumo sunaikinimu.

ES ir Lietuvos nacionalinės paramos prioritetų suteikimas stambiajam žemės ūkio verslui, baigiantis iš ekonominės apyvartos nušluoti ne tik smulkiuosius gamintojus, bet ir daugumą vidutinių ūkininkų šeimos ūkių.

Didžiules neigiamas pasekmes mūsų šalyje kuriaauganti turtinė prarajatarpapleistų kaimiškų rajonų ir sunykusio žemės ūkio bei intensyvios žemės ūkio gamybos regionų.

Gausėjantis į kaimo ekonominį bei socialinį užribį patekusių asmenų sluoksnis, praradęs motyvaciją naudingai veiklai, neturintis nei lėšų, nei gebėjimų dirbti rinkos sąlygomis ir keliantis pavojų visuomenei, tampa paveldimo skurdo ir degradacijos šaltiniu.

Šias ir daugelį kitų neišvardytų blogybių sukelia ES reglamentų dogmatiškas taikymas, neįvertinant Lietuvos sąlygų, savam ar svetimam kapitalui parsidavusių valstybės pareigūnų veiksmai, nacionalinę savigarbą praradusių ekspertų „patarimai" bei neracionali kai kurių „žemdirbių" vadovų pozicija pažeidžia gyvybinius Lietuvos kaimo, ypač ūkininkų šeimos ūkių, plėtotės interesus. Visa tai skaldo tautą, mažina kaimo gyvybingumą. Šie negatyvūs procesai tęsiasi nepaisant valdžių kaitos, nesugebant (arba nenorint) nukreipti jų Lietuvos kaimui ir žemės ūkiui priimtina vaga.

Ką privalome daryti

Nebežinome ar nenorime žinoti, kam atitenka mūsų žemė? Žiniasklaidoje gausu skelbimų apie žemės ir miškų supirkimą. Nežinau nė vieno smulkaus ūkininko, kuris tokios konkurencijos sąlygomis galėtų įsigyti žemės. O juk kartą pardavę žemę užsieniečiams, jos jau nebesusigražinsime. Šių metų pavasarį dalyvavau Europos ekologinės žemdirbystės kongrese, Kopenhagoje. Domėjausi ir žemės pardavimo užsieniečiams problemomis. Danijoje ir prasta žemelė kainuoja gerokai brangiau nei naši mūsiškė. Ten žemę gali pirkti tik tie užsieniečiai, kurie toje vietovėje gyvena ir dirba ne mažiau kaip po 8 mėnesius per metus, tad problemų beveik nekyla, o pirkėjų nedaug.

Manau, kad visiems žemės ūkio subjektams turi būti nustatyta vienoda privačios žemės sutelkimo maksimali riba. Ji neturėtų viršyti 300 ha (nuomojamos žemės plotas neturėtų būti ribojamas). Ūkininko šeimos ūkius būtina paskelbti prioritetine ūkininkavimo forma žemės ūkyje ir parengti šių ūkių pripažinimo ir paramos tvarką. Parduodant valstybinę žemę, reikia užtikrinti palankias ekonomines sąlygas ją įsigyti ūkininko šeimos nariams, nepaisant ūkininko amžiaus. Sudaryti galimybę visoms žemdirbių grupėms bei pavieniams ūkininkams (juos subsidijuojant), naudotis aukštos kvalifikacijos mokslo darbuotojų ir konsultantų paslaugomis. Apriboti vienam žemės ūkio subjektui tenkančios investicinės paramos dydį, nustatant bendrą didžiausią sumą penkerių metų laikotarpiui. Prioritetą teikti agroserviso ir kooperacijos plėtrai. Agroservisą ir kooperaciją remti pirmiausia tose srityse, kurios didina ūkininkų produkcijos kokybę, pardavimų mastą, galimybę perdirbti produkciją galutiniam vartojimui bei prisideda prie žemės ūkio ekologizavimo. Nedidelės agroserviso įmonės turėtų būti įkurtos visuose šalies rajonuose, o gal ir didesnėse seniūnijose, suteikiant joms visokeriopą paramą ir bent penkerius metus atleidžiant nuo mokesčių. Pagrįsti Lietuvos agroklimatinėmis sąlygomis priimtiną gyvulių skaičiaus maksimalią koncentraciją gyvulininkystės įmonėse bei sugriežtinti aplinkosauginius ir sanitarinius reikalavimus jiems kurti ir eksploatuoti.

Prioritetiniais reikėtų laikyti investicinius projektus, įtvirtinančius kaimo ir žemės ūkio daugiafunkciškumą, ugdančius verslumą bei didinančius užimtumą, ypač depresiniuose regionuose. Būtina sparčiau diversifikuoti kaime gyvenančių žmonių veiklą, kurti smulkųjį verslą, agrarinį ir ekologinį turizmą, diegti kurortinės, gamtinės, ekologinės, biodinaminės žemdirbystės sistemas, plėtoti bitininkystę.

2011 m. įvykusiame Europos ekologinės žemdirbystės kongrese nutarta siekti, kad 2020 m. ES šalyse ekologinė žemdirbystė apimtų bent 20 proc. visų ž. ū. naudmenų. Tai būtų paskutinis ir bene vienintelis barjeras prieš nežabotą ž. ū. chemizavimą ir genetiškai modifikuotų augalų ir organizmų invaziją į mūsų laukus ir kūnus. Neįsivaizduoju, kaip nesant tarp mūsų susiklausymo, tą padarysime. Dalis dabartinių ekologinių ūkių grįžta ūkininkauti chemizuotai, nes kitaip neapsimoka. Ant prekystalių vis mažiau sveiko maisto produktų. Tik aklas gali nematyti, kad mūsų šalyje baigia nykti kurapkos, pempės, kiškiai, kamanės, bitės, drugiai, sliekai, daugelis žuvų rūšių ir kitų naudingų gyvių. Tai rimto pavojaus signalas.

Visų tipų žemės ūkio mokymo ir mokslo įstaigų programose būtina skirti daugiau dėmesio kaimo ir paveldo išsaugojimui bei moralinių vertybių suvokimui, jaunimo žemdirbiškosios savimonės ugdymui.

Tinkama vietos agroklimatinėms sąlygoms augalų ar gyvulių veislė - labai svarbus produktyvumo veiksnys, todėl būtina sustabdyti augalų ir gyvulių rūšių veislių selekcijos degradaciją, siekiant atkurti merdinčią Lietuvoje sukurtų augalų veislių sėklininkystę ir gyvulių veislininkystę. Jau net paprasčiausių dobilų sėkla įvežama iš užsienio.

XXI amžius Lietuvai turėtų tapti tvaraus ir subalansuoto žemės ūkio, kaimo ir visos gamtinės aplinkos sukūrimo amžiumi, kitaip kentės ir išsibėgios po pasaulį mūsų vaikai ir vaikaičiai, o Lietuva be ekologizuoto žemės ūkio ir tvarkingo pasiturinčio kaimo ateities neturės. Daugelio šalių, o ir mūsų pačių, patirtis byloja, kad smulkūs, ypač mišrūs (augalininkystės ir gyvulininkystės) ūkiai daug greičiau prisitaiko prie įvairių rinkos ir aplinkos pokyčių, sukuria daug darbo vietų ne tik savo šeimos nariams.

Gaila, bet išėjus Anapilin šviesios atminties profesoriams A. Stancevičiui, M. Treiniui, J. Balžekui beveik nebeliko mokslo žmonių, kurie turėtų ateities viziją ir rūpintųsi, kaip turėtų atrodyti Lietuvos žemės ūkis, o ir visa Lietuva artimiausiais dešimtmečiais. Spręsdami visas čia išvardytas problemas, vėluojame mažiausiai 20 metų, o jų sprendimo jau nebegalime atidėlioti. Tai priklauso nuo mūsų visų dabar gyvenančių ir dirbančių pilietiškumo, darbštumo , susiklausymo ir atsakingumo.

MŪ inf.