Kaip (ar) žalinsime Lietuvą?
2014-03-04

Melioracijos grioviai, specialistų skaičiavimais, Lietuvoje sudaro daugiau kaip 24 tūkst. ha. Tai nemažas plotas bei paskutinės buveinės daugeliui laukinių gyvūnų, vabzdžių bei benykstančių augalų rūšių augimvietės, o tai labai svarbu biologinei pusiausvyrai išsaugoti. Deja, sparčiai nykstant smulkiems ūkiams, vis mažiau kaimuose beauginama naminių gyvulių, nebereikia šieno ir ganyklų, melioracijos grioviai nebešienaujami ir apauga krūmais ir net medžiais. Taip gamta ginasi nuo civilizacijos.

Menu tuos laikus, kai tėtis 12 ha ūkelyje pats kasė griovius, juos šienavo ir neturėjo didelių problemų. Kolūkiniais laikais visi melioracijos grioviai buvo išdalinti  kolūkiečiams ir už simbolinį mokestį juos prižiūrėjo ir pasigamindavo dalį pašarų savo karvutei, nes, teturėdami 60 arų sodybinius  sklypelius, jų labai stokojo. Šienauti dalgiu griovius kur kas sunkiau nei lygią pievą ar dirvoną. Tą patyriau savo jaunystės metais, kai kiekvieną vasarą apsilankęs tėviškėje nušienaudavau bent po vieną kilometrą gilių ir plačių griovių.

Kaimas ir kraštovaizdis degraduoja

Dojus agro 19 09 10

Dabar laikai pasikeitę. Dauguma gyvulių auginama stambiuose kompleksuose, šeriami koncentruotais pašarais ir į lauką išleidžiami tik pasivaikščioti. Dauguma didžiųjų ūkių savininkų remiasi pragmatiška trilaukės žemdirbystės praktika, alinančia dirvožemio derlumą, nes varpiniais javais apsėjama net iki 55 - 60 proc. ariamos žemės, o likusi dalis skiriama cukriniams runkeliams, rapsams ir kukurūzams. Visiškai mažai beauginama daugiamečių pašarinių žolių, o juk tai pats pigiausias, sveikiausias, vertingiausias ir dirvožemio derlingumą palaikantis pašaras.

Daugiametės žolės geriausiai išnaudoja mūsų agroklimatines sąlygas ir auga nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens,  gamina ne tik organinę medžiagą, kaupia biologinį azotą, bet ir išlaisvina deguonį.

Naujieji žemvaldžiai vietoj jų kasmet įveža šimtus tūkstančių tonų genetiškai modifikuotų sojų išspaudų ir rupinių, kad  subalansuotų pašarus. Jiems nė motais, kad tos sojos išaugintos iškirtus džiungles, naudojant daug pesticidų ir atvežtos per vandenynus, nes tai jiems patogiau, paprasčiau ir kol kas pigiau, nors turime visas galimybes prisiauginti ne GM sojų ir kitų ankštinių augalų pašarams ir maistui.

Lietuvoje dabar derlių lemia mineralinių trąšų gausa ir besaikis pesticidų sunaudojimas, pastaraisiais metais pasiekęs rekordinį - net 2 mln. kg  per metus. Vis rečiau kaime bepamatysi besiganančią karvutę ar avytę. Nebeliko norinčių ir sugebančių jas auginti. Pieno ir jo produktų, beje, dažniausiai jau gaminamų iš pieno miltelių, galima nusipirkti bet kurioje parduotuvėje, kad ir už nedidelius pensijų ar pašalpų pinigėlius. Be to, ir nebeapsimoka, nes viskas pabrango, o už litrą pienelio iš reiklių pieno perdirbimo ir pardavimo monopolininkų tegauna nepilną lituką.

Melioracija ir gamtosauga

Pastaraisiais metais bandoma spręsti senstančių melioracijos sistemų problemas, nes melioracija -  didelis turtas. Tam skiriamos nors ir nepakankamos, bet gana didelės lėšos. Svarbu, kad jos būtų panaudotos skaidriai ir racionaliai. Pasigirsta balsų, kad didžiausia problema - apžėlę melioracijos grioviai. Juos ketinama išvalyti nuo augalų net pasitelkus herbicidą raundapą (veiklioji medžiaga -glifosatas) ir jo analogus. Taip, matyt, lengviausia panaudoti lėšas. Beje, nauda būtų tik kosmetinė, o žala gamtai garantuota.

Savo akimis mačiau kaip atrodė glifosatais nupurkštas griovys ir to pasekmes. Vanduo pasidengė plėvele, kuri laikėsi kelias dienas. Išdvėsė buožgalviai, tritonai ir dyglės (kitokių žuvų griovyje nebuvo). Griovys yra šalia kolektyvinio sodo, tai vanduo buvo naudojamas augalų laistymui, iš jo vandenį nešė bitės, gėrė paukščiai. Kiek tai pakenkė jiems, ne taip lengva nustatyti.

Nedora agronomė sumokėjo simbolinę baudą ir tuo tarpu viskas baigėsi. Augę negausūs karklų krūmeliai kitais metais vėl atžėlė, tačiau žolinė augalija pastebimai nukentėjo, pradėjo vyrauti kiečiai, kiaulpienės ir viksvos.

Spaudoje neseniai rašyta, kaip Biržų rajono ūkininkas, neva nežinodamas, „ sutvarkė" 6 km upelio vagą, iškirto medžius ir krūmus, nupurškė chemikalais pakrantes ir gavo išmoką. Pradėjus masiškai žūti žuvims buvo imtasi priemonių, kad daugiau tai nepasikartotų. Norėtųsi, kad toks griovių ir upelių „tvarkymas" ir bioįvairovės „gausinimas" niekur nesikartotų.

Melioraciją ir žalinimą remia ES

Melioracijos grioviams tvarkyti 2013 m. skirta keli šimtai paraiškų už keliolika milijonų litų. Priemonė „Pelno nesiekiančios investicijos" skirta pašalinti sausinimo sistemoms ir kaimo vandentvarkos infrastruktūroms daromą neigiamą neprižiūrimų melioracijos griovių poveikį kraštovaizdžiui išsaugoti ir sudaryti palankias sąlygas melioruotoje žemėje ekosistemoms atsikurti. Didžiausia parama vienam pareiškėjui - 50 tūkst. litų.

Šios priemonės įgyvendinimo taisyklėse numatyta, kad „parama skiriama krūmų, medžių bei kitos augalijos, augančios ant melioracijos griovio šlaitų, pašalinimo ir sutvarkymo darbams atlikti. Paramos lėšomis taip pat gali būti finansuojami augalijos naikinimo iš melioracijos griovių dugno darbai, drenažo žiočių ir latakų valymo bei tvarkymo darbai".

Gražiai parašyta instrukcija. Tik kaip ta ekosistema bus atkurta, neaišku. Kaip išvalyti mechaniškai augaliją iš griovių dugno lyg ir aišku. Pats jaunystėje tai dariau  su kastuvu.O kitos augalijos pašalinimo (ne šienavimo) nuo griovių šlaitų galimybės neįsivaizduoju be glifosatų. Juolab, kad pareiškėjas, įvykdęs įsipareigojimus pagal šią priemonę, privalo penkerius metus vykdyti tęstinę melioracijos griovių tvarkymo veiklą...

Suprasčiau, jei būtų parašyta nušienauti. Jei masiškai griovių „ tvarkymui" bus panaudoti glifosatai - didesnės ekologinės katastrofos neįsivaizduoju. Bus sunaikinti paskutiniai natūralios gamtos židiniai ir padaryta žala žmonėms, bitėms bei kitiems gyviams.

Bijau, kad gali būti taip, kaip įvyko  su tos pačios „ Kraštovaizdžio tvarkymo" programos veikla „Ražienų laukai per žiemą". Joje nurodyta nenaudoti pesticidų po javapjūtės (iki lauko suarimo). O prieš pat javapjūtę - prašom! Tuo labai greitai pasinaudojo nesąžiningi ir nevalyvi žemdirbiai. Niekas neprisipažįsta, iš kur atsirado rekomendacija purkšti  bebaigiančius bręsti javus ir rapsus glifosatais.

Neseniai būdamas ekologijos (BIOFACH) parodoje Niurnberge kalbėjausi su kolegomis iš Vokietijos ir Lenkijos apie šias rekomendacijas. Jie nesuprato klausimo ir sakė, kad mokėjimas išmokų už raundapuotas ir paliktas žiemai ražienas būtų nusikaltimas. Nors taip sunaikinamos piktžolės, nebereikia džiovinti grūdų ir dar gauni už apnuodytas ražienas po 500 litų už hektarą išmokas - tokią neatsakingą praktiką būtina nutraukti.

Tokia beprotiška rekomendacija tik labai sąžiningas žmogus nepasinaudos ir  joks tikrintojas nesugebės nustatyti kada raundapuota, prieš ar po derliaus nuėmimo. Tad ir baudų nebus. Gal tokios ražienos kiek ir apsaugo dirvožemį nuo erozijos, bet kad apnuodija maistinius ir pašarinius grūdus bei visus tokiose ražienose besislepiančius ir besimaitinančius gyvius, neabejotina. Manau, kad tokia praktika jau prisidėjo ne tik prie kiškių, kurapkų, bet ir pelinių graužikų (daugelio  paukščių bei žvėrelių  maisto) staigaus nykimo.

Nenustebsiu, jei mūsų grūdų  pirkėjai ir perdirbėjai iš užsienio bei Lietuvos aptiks glifosatų likučius ir nebepirks mūsų grūdų, nes tai dideli nuodai ne tik gyvūnams, bet ir žmogui. O gal ir neaptiks, kaip kad neaptinka  mūsų maisto kokybės kontrolieriai, nes raundapuoti ir neraundapuoti grūdai pilami į tuos pačius aruodus ir nebėra su kuo palyginti... Tai juokas pro ašaras.

Beje, ES  parlamentas jau nuo 2017 metų  planuoja peržiūrėti ir gal net uždrausti glifosatų naudojimą, nes jau sukaupta daug duomenų apie jų žalą įvairiems gyviams ir dirvos mikroorganizmams. Kas atsakys, jei paaiškės, kad nuo jų  nukenčia ne tik gyvūnai, bet ir žmonių, valgančių raundapuotą duoną,  sveikata?  

Taigi, melioracija - labai svarbus ir didelis turtas. Jai būtina nuolatinė priežiūra ir remontas. Tą žino kiekvienas mąstantis žemdirbys. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalys net tik pavyzdingai tvarko melioracijos sistemas, bet ir jas renatūralizuoja. Masiškai melioruojant laukus Lietuvoje buvo pridaryta ir daug klaidų: sunaikinti maži upeliai, pelkutės, gojeliai ir tvarkingi vienkiemiai.

Prieš kelioliką metų Ukmergės ir Kėdainių rajonuose švedams padedant buvo renatūralizuotos dvi sausinimo sistemos  -  atkurtos upelių vagos, atsodinti želdiniai. Pavyko puikiai. Tai geras pavyzdys  kaip pertvarkyti kraštovaizdį. Deja, ši puiki idėja taip ir nepaplito.

Melioracijos griovių tvarkymą dažnas iš mūsų supranta nevienodai. Galima matyti melioracijos griovius, kurie apaugę  ne tik krūmais, bet ir medžiais ir puikiai funkcionuoja. Jie tarsi biofiltrai, sugeriantys nitratus, pesticidus ir kitus teršalus, išvalo vandenį bei sudaro puikias sąlygas gyvuoti laukinei gamtai. Svarbu, kad nebūtų sugadintos pralaidos ir latakai. Jų sutvarkymui dabar gaminami ir plačiai naudojami ilgi plastmasiniai vamzdžiai. Galima medžius bei krūmus  iškirsti bent kas kelinti metai, o medieną panaudoti biokurui.

Kraštovaizdžio žalinimas

Su daugeliu aukščiau paminėtų problemų  susiduria  dauguma Europos, kaip ir viso pasaulio valstybių. Jau prieš keliolika metų gėrėjausi nuostabios Šveicarijos kraštovaizdžiu. Tame kalnuotame ir gausiai apgyvendintame krašte  puikios  gyvenimo sąlygos ne tik žmogui, bet ir visai gyvajai gamtai. Nors beveik visi maži laukai  įrėminti želdiniais, valstybė skatina natūralių pievų juostų įrengimą.

Jei ūkininkas įrengia tokią juostą 5 proc. laukų ploto, bent penkeriems metams jam valstybė sumoka už  natūralių pievų sėklų mišinį. Jame turi būti ne mažiau 30 rūšių pievų gėlių ir kitų augalų sėklų. Toks dekoratyvinių augalų rūšių  mišinys gana brangus, tačiau iš to pelnosi nemažai sumanesnių šalies ūkininkų, kurie augina atskirų pievinių augalų rūšių sėklas ir jas brangiai parduoda sėklininkystės firmoms. Tokiu būdu pinigai lieka vietos ūkininkams. Dalį tokių sėklų mišinių šveicarai ir austrai parduoda visai Europai. Kai kas juos išbandė ir Lietuvoje.

Be to, valstybė už  žalinimo plotą ūkininkui sumoka tokią pinigų sumą, kurią jis gautų augindamas kviečius. Pagrindinis ūkininko darbas - griežtai saugoti tokias pievutes nuo pesticidų  ir rudeniop, peržydėjus ir išsibarsčius daugumai pievinio mišinio augalų rūšių  sėklų, jas nušienauti ar nuganyti. Ar negalėtų kažkas panašaus būti ir Lietuvoje? Deja, jau nebemokam, o ir nebenorim prisiauginti netgi paprasčiausių dobilų sėklų...

Kur esame ir einame 

Europos  Sąjungos valdžia numato artimiausiais metais visose ES šalyse pradėti vadinamąjį žemės ūkio žalinimą ir tam skirti papildomai lėšų. Deja, dar jam neprasidėjus, mūsų šalyje jau girdisi kai kurių „žemdirbių" pasipriešinimas, neva toks žalinimas sumažins dirbamos žemės plotus, apsunkins darbus, nebegalėsim kaip papuolė švaistytis pesticidais ir t. t.

Nieko stebėtino. Jau ir iki šiol rekomenduojama ir skatinama užsėti medingųjų augalų juostas, gyvatvores, užuovėjines priešerozines juostas, gojelius ir už tai mokamos nemažos išmokos. Deja, tokių  želdinių, nors ir dažnai keliauju po Lietuvą, beveik nemačiau.

Tik visai aklas gali nematyti, kad masiškai kertami ne tik miškai, bet ir pakelių, pagelžkelių želdiniai ir gojeliai, matyt, kad girtas vairuotojas ar traktorininkas neužkliūtų, o raundapininkai galėtų purkšti laukus be jokių riboženklių... Ne ką geresnė padėtis ir miestuose bei gyvenvietėse.

Neseniai grįždamas iš ekologinės parodos Niurnberge grožėjausi šio puikaus miesto, taip pat Bambergo ir kitų pakelės miestų ir miestelių želdiniais. Beveik visur, pakelių  šlaitai ir griovos skendi  želdiniuose. Jie lokalizuoja transporto teršalus, saugo gyventojus nuo dulkių ir triukšmo,  išskiria  deguonį ir  lengvai prižiūrimi (nereikia dažnai šienauti).

Kiekvienoje  mūsų šalies savivaldybėje tarp daugybės valdininkų yra ir atsakingi  už želdynų priežiūrą, o ypač kirtimus. Sudaromos atsitiktinių valdininkų komisijos, kurios sprendžia, ką ir kur kirsti ir kerta. O atsakingų už želdinių sodinimą neteko sutikti.

Taip „tvarkome" kraštovaizdį, kurio mūsų tėvai ir seneliai nebeatpažintų. Nebūtų taip apmaudu, jei tam nebūtų skirtos didelės lėšos. Vien 2007-2013 m. laikotarpiu Kraštovaizdžio sutvarkymui (sudarkymui?) buvo skirta 2,7 mlrd. litų.

Labai norėčiau, kad susimąstytume,  padarytume teisingas išvadas ir visi sužinotume apie naudingus ar abejotinus gamtai ir žmogui tokio darbo rezultatus. Kraštovaizdžio tvarkymas, o ypač žalinimas, yra darbas be pabaigos. Todėl visi, kas dabar gyvename,  privalome pagal jėgas ir sugebėjimus įnešti savo indėlį, kad sustabdytume gamtinės aplinkos ir kaimo kraštovaizdžio tolesnę degradaciją, išsaugotume žalią ir sveiką Lietuvos gamtą būsimoms kartoms.

Į Lietuvą atskubėjo Kristijono Donelaičio jubiliejinių metų pavasaris. Kiekvieną dorą ir mąstantį lietuvį neramina mintis, kas bus su mūsų žeme ir miškais. Koks likimas laukia sunkmetį išgyvenančių šeimos ūkių, o ir viso kaimo, kiek dar Tėvynę paliks darbingiausių emigrantų ir kas užims jų vietą? Jau dabar nebežinome, ką valgome ir nuo ko sergame. Ar įsileisime į mūsų laukus liūdnai pagarsėjusius genetiškai modifikuotus augalus, didžiulius gyvulininkystės kompleksus, kokią  chemizuotą ar žalią tausojamąją žemdirbystę vystysime?

Kaip būtų nuostabu, jei praėjus 300 metų vėl atsirastų naujas DONELAITIS, kuris aprašytų kas mes esame ir kur einame. Labai norėtųsi,  kad jis pažadintų  ne tik abejingus bei  rašančius tik „prestižinius"( niekieno neskaitomus) straipsnius mokslo žmones ir gamtosaugininkus, valdininkus, bet ir dabartinius slunkius bei vyžotus nabagus.

Mūsų gamta, kaimas, o ir visa Lietuva yra bene svarbiausioje ir lemtingoje gyvenimo  kryžkelėje. Taigi, kviečiu visus mąstyti, tartis, ginčytis, rašyti ir dirbti Vardan tos LIETUVOS.

Prof. habil dr.  Antanas SVIRSKIS

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip vertinate Lietuvos žemės ūkio plėtrą, atsižvelgdami į 15 metų narystę Europos Sąjungoje?
Orai