Viešojoje erdvėje įsisiūbavus diskusijoms dėl progresinio gyventojų pajamų mokesčio (GPM) taikymo žemdirbiams, ūkininkai išreiškė aiškią ir argumentuotą poziciją.

Protestai prie Seimo, susitikimai su premjeru ir žemės ūkio ministru rodo, kad sektoriaus atstovai kelia ne vien mokesčių, bet ir strateginio požiūrio į žemės ūkį klausimą. Deja, vietoje konkrečių sprendimų dažniausiai girdimos aptakios frazės – „atkreipsime dėmesį“, „ieškosime kompromisų“, „galbūt svarstysime“.

Ūkininkų bendruomenėje subrendo sprendimas grįžti į Vilnių, ryžtingiau reikalauti pagarbos, aiškumo ir ilgalaikės politikos, kuri remiasi ne vien biudžeto skaičiavimais, bet ir žemdirbio realybe.

Diskusijos apie GPM tarifus atskleidžia gilesnę sisteminę problemą – Lietuvoje vis dar nėra nuoseklios, realiai veikiančios ir visuomenei suprantamos nacionalinės žemės ūkio politikos. Sektoriaus ateitis, jo funkcijos valstybėje, santykis su visuomenės lūkesčiais, sveikatai palankaus maisto gamyba ir aplinkosauginiai tikslai – visa tai dažnai lieka politinių diskusijų paraštėse.

Svarbu suvokti, kad žemės ūkio sektorius yra labai inertiškas. Jame pokyčiai nevyksta per naktį. Ūkininkai planuoja veiklą daugeliui metų į priekį, investuoja į brangią techniką, sudaro ilgalaikes tiekimo ar žemės nuomos sutartis. Todėl bet kokie struktūriniai pokyčiai – ar tai būtų veiklos formos keitimas iš individualios į juridinę, ar mokesčių reformos – turi būti ne tik gerai apgalvoti, bet ir įgyvendinami su aiškiais pereinamaisiais laikotarpiais, atviru dialogu su sektoriaus atstovais ir pakankama informacija.

Šiandienos realybė ta, kad žemės ūkio veiklos pelningumas Lietuvoje didele dalimi priklauso nuo Europos Sąjungos finansinės paramos. Tačiau ši parama dažnai paskirstoma ne pagal kuriamą socialinę, ekonominę ar aplinkosauginę vertę, o pagal valdomą žemės plotą. Tai skatina ūkių stambėjimą, gyvulininkystės traukimąsi, grūdinių kultūrų dominavimą, dažniausiai orientuotą į žaliavos eksportą. Toks modelis mažina darbo vietų skaičių, kaimo socialinį gyvybingumą ir prisideda prie migracijos bei socialinės atskirties didėjimo.

Tuo pat reikia įvertinti ir tarptautines tendencijas. Ne tik Lietuvoje, bet ir visose išsivysčiusiose rinkose sparčiai auga paklausa sveikatai palankiems, tvariai užaugintiems maisto produktams. Tai ne laikina mada, o struktūrinė vartotojų elgsenos permaina.

Todėl Lietuvai būtina šią tendenciją ne tik stebėti, bet ir aktyviai pasinaudoti ja kaip galimybe – pereiti nuo žaliavų eksportuotojos prie aukštos pridėtinės vertės produktų kūrėjos, gamintojos, o patenkinus vidaus paklausą – ir eksportuotojos. Tai reikalauja ne tik investicijų, bet ir drąsos perorientuoti politiką, švietimą, inovacijas bei paramos priemones.

Lietuvai reikia ne mokesčių korekcijų, o iš esmės naujos nacionalinės žemės ūkio ir maisto strategijos, parengtos kartu su socialiniais partneriais ir pačiais ūkininkais. Ji turi būti daugiau nei biurokratinis dokumentas Briuseliui.

Tai turi būti gyvas planas, kuriame aiškiai įvardijami mūsų prioritetai – nuo sveikatai palankaus maisto gamybos ir trumpųjų tiekimo grandinių skatinimo iki vietos perdirbimo stiprinimo ir ekologinių tikslų įgyvendinimo.

Ši strategija turi būti pristatyta suprantama forma ir ūkininkų bendruomenei, ir plačiajai visuomenei – kad kiekvienas žinotų, kodėl ir kuria kryptimi judame.

Strategijoje turi atsirasti ne tik skaičiai ir rodikliai, bet ir socialiniai bei teritoriniai tikslai – kaimo gyvybingumo palaikymas, regioninių skirtumų mažinimas, jaunimo pritraukimas į žemės ūkio veiklą.

Būtina peržiūrėti ir paramos paskirstymo principus – skatinti veiklas, kurios kuria darbo vietas, užtikrina žiedinę ekonomiką, mažina priklausomybę nuo importo ir prisideda prie klimato tikslų įgyvendinimo.

Ši strategija turi būti pagrindas ne tik investicijoms, bet ir mokesčių politikai – jei taikomos lengvatos ar išimtys, jos turi būti aiškiai pagrįstos ir suprantamos visuomenei.

Dabartiniai ūkininkų protestai – tai ne tik atsakas į naujus mokesčių planus. Tai signalas, kad ilgą laiką kauptos problemos pasiekė lūžio tašką. Jei nenorime, kad protestai taptų nuolatiniu žemės ūkio balsu, metas atsigręžti į viso sektoriaus viziją.

Sprendimų reikia ieškoti ne per spaudimą ir konfrontaciją, o per išmintingą, duomenimis ir bendru atsakingumu grįstą dialogą tarp politikų, ūkininkų ir visuomenės.