Akademija (Kauno r.). Pieno sektorių užklupęs sunkmetis, regis, skaudžiausiai smogė kooperatyvams. Kooperatyvo „Pieno puta“ vadovė Jūratė Dovydėnienė, išsakiusi didžiausius skaudulius, siūlo ir sprendimo būdus.

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) tarybos posėdyje prieš keletą dienų daugiausia dėmesio buvo skirta pieno kooperatyvams, kurie atsidūrė ties išlikimo riba. Sausį kooperatyvui „Pieno puta“ mokama kaina krito 16 ct/kg pieno – iki 25 ct už bazinių rodiklių pieną. Atvežto prie įmonės vartų, taigi, įskaičius visus aptarnavimus, transportą.

J. Dovydėnienė atvirai išsakė savo požiūrį į susidariusią padėtį.

„Neturime ilgalaikės strategijos. Skatinome ūkininkus, ypač smulkius, teikti projektus, ir tikrai dalis ūkių „pasirašė“ norui plėsti arba bent modernizuoti savo ūkį. Kuo dabar viskas baigėsi? Baigėsi tuo, kad pieno surinkimo punktai uždaromi, atstumai nuo karvės iki karvės didėja.

Zarasų krašte karvių mažai, bet jų yra ir kažkokiu būdu reikia jų pieną surinkti. Įsivaizduokite, kooperatyvui reikia važiuoti 50 km paimti 150 litrų pieno iš vieno ūkio, ir nėra kito pasirinkimo, nes ūkininkas turi projektinių įsipareigojimų. Turime ir tokį maršrutą, kur reikia pravažiuoti 400 km, kad 12 tonų pieno surinktume. Ir tada pasigirsta vertinimų, kad „kooperatyvas yra vagis“, nes žmogui neduoda nieko.

Iš vieno kooperatyvo („Žalioji lanka“ – red. past.) perdirbėjai jau atsisako supirkti pieną, bet tokia tendencija juntama visose perdirbimo įmonėse. Mano manymu, tai gali būti tam tikras žaidimas – pasako, kad nepirks pieno, po to parodo „gerumą“ ir pasako, kad pirks, tik mokėti negali daugiau...

Kaip viskas vyksta dėl kainų pagrindimo? Didžiausia nesąmonė yra Pieno įstatyme pateiktas apibrėžimas, kas yra pieno kaina – mokamų priedų įstatymas nereglamentuoja. Taigi, niekas mums pieno supirkimo kainos nemažina, ką ribotų įstatymas (jeigu pieno supirkimo kaina būtų mažinama daugiau kaip 3 proc., reikėtų kreiptis į Rinkos reguliavimo agentūrą – red. past.), ji nenukrito nė vienu centu – mums nukrito priedai.

Kooperatyvai supirkimo kainos irgi negali mažinti, mažoji kaina buvo 10 ct, ir tai jau man atrodė labai baisu. Tai gal bazinę kainą reikia daryti 1 ct/kg, o visa kita būtų priedai? Nes jau nebeturiu priedų, kuriuos galėčiau mažinti. Čia ir yra didžiausia nesąmonė, įstatymai turi būti peržiūrėti, negali būti nereglamentuojami priedai. Apskritai priedų neturi būti, tik nuoskaitos už nekokybišką pieną.

Kooperatyvai sukandę dantis nuolat kenčia, kad perdirbimo įmonės už tą patį pieną moka maždaug 2 ct mažiau negu ūkininkui, kuris tiek pat parduoda pieno ir kurio pieną iš ūkio pasiima perdirbėjas, t. y. patiria ir surinkimo kaštus. Bet dabar mūsų kaina nuo ūkio, priduodančio toną pieno, skiriasi ir 8 centais. Ir visi kaštai yra mūsų. Tai ar čia ne nuoskaita? Kooperatyvas nuveža du pienovežius tiesiai į įmonę ir gauna 25 centus, o ta pati įmonė važiuoja pas ūkininką paimti 150 kg pieno, kurio kokybė, pasirodo, nesvarbi, ir moka 28 ar daugiau centų.

Nuolat girdime, kad ūkininkai turi ginti kooperaciją. Taip, turi, bet ne tokiomis sąlygomis, kai jiems yra visiškai blogai, kai kooperatyvas nieko negali pasiūlyti, net absoliučiai viską atiduodant negaliu pasiūlyti savo nariams tos pačios kainos. Juk reikia sumokėti ir už kurą, ir kitus mokesčius.

LPGA prezidentas Jonas Vilionis klausia, kokios pagalbos mums reikia, gal investicinių projektų ar dar kažko. Šiandien mums reikia vienintelio dalyko – nors truputėlį aiškios ateities, kad dar dirbsime ir po mėnesio. Nes dabar esame aklavietėje. 20 metų kalbame apie tai, bet niekas nesprendžiama sistemiškai.

Ką dar galima būtų padaryti? Dabar bene svarbiausias dalykas yra suskaičiuoti pieno gamybos savikainą ir priimti nuostatą, kad ūkininkas negali gauti kainos, mažesnės už pieno gamybos savikainą.

Mes, kooperatyvai, neprašome paramos, dotacijų, tik leiskite mums dirbti vienodomis sąlygomis ir rinkos kainomis. Kad iš mūsų pirktų pieną rinkos kaina, t. y. tokia, kokia už tą kiekį tuo metu yra mokama – mes nieko daugiau ir neprašome. Prašome tik vienodų kainų, nes šiandien kainų žirklės yra beprotiškai didelės, sakyčiau, tokių dar nėra buvę.

Praėjusių metų antrąją pusę, kai jau buvo nusistovėjusi gera pieno supirkimo kaina, labai sumažėjo karvių pardavimas – tai rodo Žemės ūkio duomenų centro informacija. Žmonės nori gyventi kaime ir dirbti, nori išlaikyti ūkius, iš jų pragyventi, jie nori stabilumo, o ne kariauti, nors iš tikrųjų nieko kito ir nedarome.“