Vilnius. Įtampa Artimųjų Rytų regione Lietuvos žemės ūkiui atrodo geografiškai tolima, tačiau praktikoje jos poveikis jaučiamas gana tiesiogiai, ypač per augančią produktų savikainą.

Pasak „Swedbank“ Žemės ūkio verslo finansavimo grupės vadovo Pauliaus Liubanco, konflikto pasekmes pirmiausiai pajuto grūdininkystės ūkiai, kurių apie 30 proc. visos savikainos sudaro trąšos. Pastaruoju metu jų kainos pasaulinėse rinkose išaugo apie 70 proc., todėl, pasak ekonomisto, dalis ūkių, kurie pirkimus planavo tik šių metų pradžioje, šiandien susiduria su būtinybe persvarstyti sprendimus – mažinti tręšimo normas ir taikstytis su mažesniu derliumi arba išlaikyti įprastą lygį tikintis palankesnių produkcijos kainų.

Prasidėjus įtampai Hormūzo sąsiauryje trąšų kainos staigiai šoko į viršų. Tokią rinkų reakciją lėmė faktas, kad Persijos įlankos regionas yra vienas svarbiausių trąšų eksportuotojų.

Nors reikšminga dalis trąšų iš šio regiono keliauja į Europą, anot P. Liubanco, jų logistikos sutrikimai sąsiauryje nėra esminė kainų šuolio priežastis – Europos Sąjungos šalys turi plačiai išvystytą trąšų gamybos pramonę. Čia didesnį vaidmenį atlieka energetikos resursų, ypač gamtinių dujų, srautų trikdžiai.

Pavyzdžiui, azoto trąšų gamyboje gamtinės dujos sudaro iki 60–80 proc. savikainos, todėl jų kainų šuoliai itin greitai persiduoda trąšų kainoms. „Dėl to net ir riboti energetikos resursų tiekimo ar logistikos sutrikimai turi disproporciškai didelį poveikį visai grandinei – nuo gamybos iki galutinio vartotojo Europoje“, – sako ekonomistas.

Papildomą įtaką turi ir degalų kainos. Anot eksperto, kuras istoriškai sudaro apie 8 proc. savikainos, tačiau prasidėjus kariniam konfliktui jo kaina padidėjo apie 40 proc., o tai tiesiogiai didina visų žemės ūkio darbų kaštus.

„Svarbu pabrėžti, kad šis spaudimas kol kas nėra kompensuojamas produkcijos kainomis. Didžioji dalis Lietuvoje užauginamos produkcijos yra biržinės prekės, todėl jų kainas lemia globalūs veiksniai – pasaulinis derlius, atsargų lygis ir paklausa. Nors kviečių ateities sandorių kainos buvo šoktelėjusios iki 10 proc., o rapsų – apie 4 proc., šie pokyčiai nėra pakankami kompensuoti augančias sąnaudas“, – sako P. Liubancas.

Anot jo, ilgalaikis poveikis išlieka neapibrėžtas ir pirmiausia priklausys nuo konflikto eigos. Esminiai veiksniai – kiek ilgai bus sutrikdytas transportas per Hormūzo sąsiaurį, kokia žala bus padaryta naftos ir trąšų gamybos infrastruktūrai bei ar valstybės imsis eksporto ribojimų.

Jei energetikos kainos išliks aukštos ilgesnį laiką, tai gali turėti platesnį struktūrinį poveikį visam Europos žemės ūkiui.

„Pastarųjų metų patirtis rodo, kad ūkininkams tokiems sukrėtimams iš anksto pasiruošti sudėtinga. Paskutinius 3–4 metus žemės ūkio sektorius važiavo amerikietiškais kalneliais su daugybe staigių posūkių, pakilimų ir nusileidimų.

Šiuo laikotarpiu geriausia sekėsi tiems ūkiams, kurie iš anksto pirko naudojamas žaliavas bei pardavė užaugintą produkciją pagal išankstines sutartis taip fiksuojant priimtiną pardavimo kainą iš anksto, nelaukiant maksimalios galimos pardavimo kainos“, – teigia P. Liubancas.