Kaunas. Kviečių ir rapsų pilni laukai nėra geriausias pasirinkimas. Verta atsigręžti į agronomines tiesas ir ilgalaikius sprendimus, padedančius ne tik siekti didesnių derlių, bet ir gerinti dirvožemį. O tai yra tinkamos sėjomainos!  

Kalbėdamas šia tema VDU Žemės ūkio akademijos prof. dr. Vaclovas Bogužas pirmiausiai pataria nepainioti dviejų dalykų – paprasčiausios augalų kaitos ir sėjomainos.

„Ekologinėse sistemose ir Geros agrarinės ir aplinkosauginės būklės (GAAB) reikalavimuose nurodoma, kad žemdirbiai turėtų laikytis augalų kaitos. Sėjomaina yra kur kas pranašesnė ir ji prisideda prie ūkio tvarumo, konkurencingumo, produktyvumo ir pelningumo. Sėjomaina – tai toks žemės naudojimo būdas, kai ji suskirstoma į vienodo dydžio pastovius laukus ir juose augalai kaitaliojami pagal iš anksto numatytą tvarką“, – paaiškina mokslininkas.

Sėjomainoje gali būti tam tikrų korekcijų, kai atsiranda kažkas nauja, keičiasi ūkio galimybės. Tačiau bendras principas vienas. „Turint aiškią sėjomainą, rotacijoje pakeisti vieną augalą kitu nesudėtinga. O organizaciniu ir darbų atžvilgiu sėjomainos laikymasis kuria didelę pridėtinę vertę. Pavyzdžiui, galima sėkmingai skirstyti darbus ir tikrinti jų kokybę. Jeigu ūkyje yra keli aiškūs sėjomaininiai laukai (jie gali susidaryti iš kelių masyvų, nebūtinai vieno), tuomet daug lengviau surinkti informaciją ir apie darbus, ir apie pasėlius, lengviau parengti norimas ataskaitas“, – sako prof. V. Bogužas.

Jis palygina paprastą augalų kaitą ir sėjomainą: jeigu ūkyje tiesiog kaitaliojami augalai, tai, tarkime, vieni kviečiai sėjami po rapsų, o kiti jau atsėliuojami, treti dar po kažkokių augalų. Todėl skirtinguose pasėliuose bus nevienodas maisto medžiagų poreikis, nevienodas ligų ar kenkėjų plitimas. Reikės įdėti daugiau pastangų skirtingai priežiūrai, tai užims daugiau laiko. O sėjomainoje kviečiai turi aiškią vietą, aiškūs priešsėliai ir tai leidžia ūkininkų mažiau klysti, aiškesnės priežiūros technologijos. Ir pats ūkininkas jaučiasi solidžiau.

Pašnekovas pabrėžia, jog pagrindinis sėjomainos uždavinys ir prasmė ir yra būtent dirvožemio puoselėjimas, siekiant jį gerinti. O nuo dirvožemio būklės priklauso ir derlius.

Kokias principais sudaromos rotacijos

„Sėjomainos rotacijos sudaromos taip, kad kaitaliojami dirvą gerinantys ir „alinantys“ augalai. Pirmieji joje palieka daug augalinių liekanų, kurios mikroorganizmams veikiant ilgainiui virsta humusu. O kiti rotacijos augalai, nors ir neturi tiek augalinių liekanų, kad jos lemtų dirvožemio gerinimą, bet ir per daug nenualina dirvožemio, kadangi po to bus auginami jį gerinantys augalai“, – sėjomainos sudarymo principą paaiškina V. Bogužas, pridurdamas, kad dirvožemio derlingumą mažina visi varpiniai javai, taip pat linai. O visų kitų rūšių lauko augalai, jeigu taikomos tinkamos technologijos, dirvožemio derlingumą gerina. 

Pavyzdžiui, po daugiamečių žolių ne tik sukaupiama daugiau humuso, be ir gerinama dirvožemio struktūra, dirva praturtinama azoto, reikia mažiau trąšų, augalai vešlesni, sveikesni. Toks poveikis jaučiamas dirvožemyje kelerius metus. O, tarkime, žieminiai javai palieka 4 kartus mažiau (neskaičiuojant šiaudų), vasariniai javai – 6 kartus mažiau, kaupiamieji augalai (bulvės, kukurūzai, cukriniai runkeliai) – 20–40 kartų mažiau augalinių liekanų.

Pašnekovas apgailestauja, kad daugiamečių žolių plotų ūkių sėjomainose labai sumažėjo, nes tai lėmė gyvulininkystės susitraukimas. „Be to, išpopuliarėjo kukurūzai. Jie pagal žaliąją masę derlingesni už daugiametes žoles, tačiau reikėtų įvertinti jų auginimą įvairiais aspektais, ne tik tuo, kad jie derlingesni už žoles. Dirvožemių sveikatai svarbus ilgalaikis poveikis. Pavyzdžiui, po daugiamečių žolių ne tik sukaupiama daugiau humuso, bet ir gerinama dirvožemio struktūra. Ir toks poveikis jaučiamas dirvožemyje ne vienus, o kelerius metus. Teigiama įtaka būna po žolių auginamų kitų rūšių augalų derlingumui“, – pasakoja prof. V. Bogužas. 

Organinės augalų liekanos yra pagrindinis dirvožemio mikrobiotos (ir bakterijų, ir mikroskopinių grybų) maisto šaltinis. Mikroorganizmai suardo organines medžiagas, atpalaiduojamos mineralinės medžiagos, kurias gali panaudoti pasėliai. Tokiu atveju jiems reikia gerokai mažiau mineralinių trąšų, augalai yra sveikesni.

Mokslininkas pabrėžia, kad kai dėl tinkamos sėjomainos laukuose lieka reikiamas augalinių liekanų kiekis, galima palaikyti dirvožemio humuso balansą. „Derlingoje, sveikesnėje dirvoje ir augalai būna sveikesni, kadangi patogenų yra gerokai mažiau“, – įvardija pašnekovas.

Dėmesio vertų sėjomainų pavyzdžiai

VDU Žemės ūkio akademijos Bandymų stotyje sėjomainos tyrinėjamos jau kelis dešimtmečius. Iki šiol vykdomas unikalus, dar 1967 m. šviesios atminties prof. Antano Stancevičiaus inicijuotas įvairių sėjomainų eksperimentas.

„Tikrai galime palyginti įvairias sėjomainas ir jų ilgalaikį poveikį dirvožemiui. Rezultatai – akivaizdūs: geriausios sėjomainos yra tos, kuriose griežtai kaitaliojami dirvožemį gerinantys ir bloginantys augalai. Tuo pasižymi jau klasikine tapusi Norfolko sėjomaina: auginami miežiai su įsėliu, kitąmet – daugiametės varpinės žolės su raudonaisiais dobilais, trečiąmet – vėl kokie nors dirvą labiau nualinantys augalai, pavyzdžiui, žieminiai kviečiai. Po jų ketvirtus metus tame pat lauke auginami kaupiamieji (bulvės, runkeliai ir pan.)“, – pasakoja prof. V. Bogužas.

Pasak jo, tokia sėjomaina dirvoje palieka nepalyginti daugiau organinių medžiagų negu paprastesnės sėjomainos, kuomet ne taip dažnai į lauką grįžta dirvožemį gerinantys ir daug organinės masės paliekantys augalai.

Bandymų stoties sėjomainų kolekcijoje gerų rezultatų parodė ir vadinamoji intensyvi sėjomaina, kuri tiriama jau 60 metų. Joje auginamas vikių ir avižų mišinys žaliajam pašarui (su įsėliu), po to dvejus metus laikomos daugiametės žolės, po jų sėjami žiemkenčiai, juos nukūlus – tarpiniai pasėliai, kitą pavasarį sodinamos bulvės (jeigu ankstyvosios, tai nukasus, vėl galima pasėti tarpinį pasėlį). Po to auginami kukurūzai, tuomet – miežiai. Juos nukūlus vėlgi gali būti sėjamas tarpinis pasėlis.

„Tokia galėtų būti pavyzdinė dirvožemį gerinanti sėjomaina, kurioje net 50 proc. laukų užima tarpiniai pasėliai, daugiametės žolės sudaro apie trečdalį laukų. Tokia sėjomaina produktyvi ir žymiai pranašesnė už kitas“, – pastebi mokslininkas.

Sėjomainų įtaka ligų ir kenkėjų plitimui

Dar viena gera sėjomainų savybė ta, kad jos padeda kontroliuoti piktžolių, taip pat ir ligų bei kenkėjų plitimą pasėliuose.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Žemdirbystės instituto Augalų patologijos ir apsaugos skyriaus vedėja dr. Roma Semaškienė sako, kad sėjomainos ir augalų sveikata tampriai susiję.

„Yra daugybė pavyzdžių, kai dėl netinkamos sėjomainos, kuomet tų pačių rūšių augalai tame pačiame lauke auginami per dažnai arba atsėliuojami, labiau plinta fuzariozė, rizoktonija, pupinių augalų šaknų puviniai, sukeliame Aphanomyces, rapsų šaknų gumbas, verticiliozė ir kt.

Vertinant laiko atžvilgiu, atskirų ligų ar kenkėjų plitimo pokyčiai pasėliuose tikrai matomi, ypač, kai žemdirbiai perėjo iš ekstensyvių į intensyvias auginimo technologijas“, – pažymi R. Semaškienė.

Augalų apsaugos specialistai konstatuoja, kad intensyvinant technologijas kai kurių ligų ir kenkėjų daugėja ir siekiant juos sukontroliuoti, tenka naudoti daugiau pesticidų. „Tačiau dabartiniame aplinkosauginiame kontekste ieškoma kuo saugesnių aplinkai augalų apsaugos būdų. Būtent tinkamų sėjomainų taikymas ir yra vienas iš įrankių, siekiant mažinti ligų ir kenkėjų užkrato kiekį dirvožemyje ar plitimą pasėliuose“, – pabrėžia pašnekovė.

Pavyzdžiui, kol kas pasigendama veiksmingų fungicidų nuo rapsų verticiliozės ar šaknų gumbo, taigi sėjomaina yra kaip viena svarbiausių priemonių sumažinti ne tik šių, bet ir kitų per dirvą plintančių ligų užkrato kiekį dirvožemyje, o kartu ir jų žalą augalams. Mat skirtingų rūšių augalus puola skirtingi kenkėjai ir ligos. Kadangi sėjomainoje augalai kaitaliojami tam tikra nustatyta tvarka, tai sudaro sąlygas mažinti žaladarių plitimo mastą. Jeigu tuos pačius augalus nuolatos auginsime tame pačiame lauke, ligos ir kenkėjai pasėliams gali padaryti kur kas didesnės žalos, negu taikant sėjomainą.

„Dabar daug dėmesio skiriama Integruotai kenksmingųjų organizmų kontrolės (IKOK) sistemai. Būtent sėjomaina yra viena svarbiausių sudėtinių IKOK dalių. Taikant šią sistemą, taigi – ir sėjomainą, galima turėti sveikesnius pasėlius ir kartu mažinti pesticidų naudojimą, prisidėti prie geresnės aplinkos būklės“, – sako R. Semaškienė.

Ką mokslininkai pataria ūkininkams     

Kokių rekomendacijų patyrę specialistai siūlo ūkininkams, siekiantiems ilgalaikio teigiamo sėjomainų poveikio dirvožemiui ir pasėlių derliui?

„Reikėtų įvairinti sėjomainas ir taikyti platesnes rotacijas. Ūkyje turėtų būti ne mažiau kaip 6 sėjomainos nariai, įtraukiant ankštinius augalus (tiek žirnius, pupas ar lubinus, tiek ir pupines žoles). Varpiniai javai neturėtų užimti daugiau kaip 50 proc. pasėlių ploto. O tokių augalų, kurių šaknys su dirvožemio mikroskopiniais grybais nesudaro mikorizės, pavyzdžiui, rapsų, neturėtų būti auginama daugiau kaip 30 proc.“, – pataria prof. V. Bogužas.

Prieš kuriant ūkyje sėjomainą rekomenduojama visą dirbamą žemę suskirstyti į pastovius vienodo dydžio sėjomaininius laukus (vienas laukas tai nereiškia vieno masyvo, vieną sėjomainos lauką gali sudaryti keli atskiri žemės plotai). Sėjomaininių laukų plotas tarpusavyje neturėtų skirtis daugiau kaip 10 procentų.

R. Semaškienė irgi rekomenduoja ūkininkams, net taikantiems moderniausias augalų auginimo technologijas, pirmiausiai nepamiršti tokio klasikinio agronomijos dalyko, kaip sėjomaina. Būtent ji gali padėti auginti sveikesnius pasėlius, o tada reikės ir mažiau pesticidų.

Tinkamai sudaryta ir įdiegta sėjomaina leis ūkiui ne tik gerinti dirvožemį, augalų sveikatą, bet ir lengvins visų darbų organizaciją. Taigi, sėjomaina naudinga daugeliu atžvilgių.