Stokholmas. Tam tikruose Švedijos regionuose įprasta, jog Baltijos jūros pakrantėse ganomi galvijai periodiškai geria sūrų vandenį, tačiau nežinomas poveikis jų augimui, gerovei, pieno gamybai. Mokslininkai tiria, ar ūkininkai galėtų naudoti šią praktiką kaip alternatyvą sausros atveju. 

Dėl klimato kaitos vis dažniau pasireiškia ekstremalūs oro reiškiniai. Sausros tampa didžiule žemės ūkio problema, o gėlas vanduo – aukso vertės. Tenka ieškoti būdų, kaip patenkinti gyvulių poreikius ir nekonkuruoti dėl išteklių su žmonėmis.

Švedijos žemės ūkio mokslų universiteto mokslininkai vykdo projektą, kuriuo siekiama išsiaiškinti, ar įmanoma melžiamoms karvėms gėlą vandenį pakeisti sūriu ir jei taip, tai kokiu mastu. Ankstesni tyrimai atskleidė, jog ožkos gerai toleruoja tam tikro druskingumo vandenį. Be to, laisvai pakrantėse besiganančios karvės nuo seno geria Baltijos jūros vandenį, tačiau iki šiol nepranešta, ar ši ypatybė netrikdo gyvulių sveikatos bei produktyvumo. 

Tirta, ar galvijams tikrai reikia tokio didelio geriamo vandens kiekio, koks nurodytas dabartiniuose norminiuose aktuose. Pasak tyrimo organizatorės, doktorantės Lea Managos (Lėjos Managos), karvių virškinimo sistema veikia kaip rezervuaras. Tai leidžia galvijams išgerti daug vandens vienu metu ir išgyventi 2–3 dienas be didelės rizikos sveikatai. Vienas iš projekto tikslų – ištirti, kaip karvių organizmas reaguotų į girdymą vieną kartą per dieną. Jei praktika pasitvirtintų, pieninių karvių pagrindinį vandens poreikį būtų galima sumažinti 30 procentų.

Pirmieji lauko tyrimai su galvijais pradėti 2024 m. pradžioje. Mokslininkai palygino veršelių augimą, girdant sūriu Baltijos jūros ir gėlu vandeniu. Projektas įgyvendintas ganymo sezonu (balandžio–rugsėjo mėn.) Kalmaro regione, Elando bei Gotlando salose, kuriuose išmatuotas didžiausias druskingumas Baltijos jūroje.

Lygiagrečiai atlikti tyrimai su pieninėmis karvėmis. Įtrauktos dvi skirtingos veislės – Švedijos žalmargiai ir holšteinai. Abi grupės girdytos skirtingo druskingumo vandeniu, siekiant ištirti poveikį pieno gamybai, fiziologijai ir elgesiui. Analizuota, kokią įtaką pieninių karvių (dviejų skirtingų veislių) produktyvumui, fiziologijai ir elgesiui daro ribotas gėlo vandens kiekis, tiekiamas vieną kartą per dieną.

Pasak L. Managos, pirmieji preliminarūs rezultatai teikia vilčių. Melžiamos karvės, turėjusios galimybę gerti sūrų vandenį, suvartodavo jo daugiau nei įprastai gėlo, tačiau tai neturėjo poveikio primilžiui. Fiziologiniu požiūriu karvės gana gerai prisitaikė prie vandenyje esančio druskos kiekio ir sugebėjo efektyviai pašalinti perteklių tiek su šlapimu, tiek su išmatomis.

Ribotas vandens prieinamumas, tai yra girdymas vieną kartą per dieną, neigiamai atsiliepė pieno gamybai. Sumažėjo karvių produktyvumas, tačiau nepakito pieno riebalų, laktozės ir baltymų kiekiai. 

Nerasta jokio augimo skirtumo tarp veršelių, kurie gėrė sūrų vandenį, ir tų, kurie gavo tik gėlo.

Mokslininkai įsitikinę, jog tai – tik pirmas žingsnis link platesnių tyrimų, kuriuos numatyta vykdyti iki 2027 m. Toliau ketinama tirti ne tik Baltijos jūros druskingumo poveikį galvijams, bet ir atsižvelgti į sunkiųjų metalų kiekius, dumblių žydėjimą, tai yra toksinų ir kenksmingų bakterijų keliamą riziką. Patogenai ir nepageidaujamos medžiagos gali patekti į galvijų organizmą su vandeniu, o vėliau užteršti maistą.