Akademija (Kauno r.). Piktžolės - įkyriosios žemdirbystės palydovės. Bet paradoksas - kuo aršiau su jomis kovojama, tuo sunkiau jos pasiduoda. Nuolat naudojant tuos pačius preparatus ir netaikant kitų piktžolių kontrolės būdų gali išsivystyti piktžolių atsparumas herbicidams.

„Pastebėta, kad greičiausiai atsparumas išsivysto tokiems preparatams, kurie yra labai efektyvūs, ir tų piktžolių, kurios yra tiems herbicidams jautrios", - tokias tendencijas įžvelgė Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto mokslininkė Ona Auškalnienė.

Apie atsparumą herbicidams įvairiose pasaulio šalyse pradėta kalbėti dar praeito šimtmečio viduryje. Europoje didžiausia problema - vienamečių vienaskilčių piktžolių atsparumas herbicidams. Pavyzdžiui, Anglijoje didelė problema yra pelinio pašiaušėlio atsparumas ACC (Acetil karboksilazės) slopintojams, nes ten taikomas bearimis dirvos dirbimas, dažnai atsėliuojami žieminiai javai ir nuolat naudojami šios grupės herbicidai.

Vokietijoje problema - ne tik pelinio pašiaušėlio, bet ir dirvinės smilguolės atsparumas ACC ir ALS inhibitoriams bei izoproturonui. Su vienaskilčių piktžolių atsparumo problema susiduria ir kitos šalys: Čekija, Danija, Švedija. Šiek tiek kitokia padėtis Suomijoje - čia aptinkamos dviskilčių piktžolių atsparios populiacijos ALS inhibitoriams - ypač daržinės žliūgės. Danijoje ši problema taip pat yra- dauguma daržinės žliūgės populiacijų yra atsparios ALS inhibitoriams.

Dirvines smilguoles vis sunkiau sunaikinti

Baltijos šalyse ši problema nebuvo tokia aštri. Estijoje lig šiol nėra registruota atsparių piktžolių populiacijų. Latvijoje 2016 metais užregistruotas dirvinės smilguolės ir daržinės žliūgės atsparumas ALS inhibitoriams. Lietuvoje dirvinės smilguolės atsparumas herbicidams pirmą kartą buvo registruotas 2013 metais - ALS inhibitoriui jodosulfuronui. „Vėlesni tyrimai parodė, kad ūkininkai turi nemažai nusiskundimų dėl sumažėjusio herbicidų efektyvumo nuo dirvinių smilguolių, kai kuriais atvejais net ir pakartotas purškimas jau kito tipo veikliosiomis medžiagomis neduoda norimo efekto", - pastebi O. Auškalnienė.

„Siekiant išvengti piktžolių atsparumo atsiradimo, būtina laikytis sėjomainos, kaitalioti augalų apsaugos produktų veikliąsias medžiagas, galvoti apie rudeninį piktžolių purškimą", - sako LAMMC mokslininkė Ona Auškalnienė

Dirvinė smilguolė - viena pagrindinių žieminių javų piktžolių Lietuvoje ir per pastaruosius 10-15 metų šiomis piktžolėmis užterštų laukų labai padaugėjo. Smilguolių išplitimo priežastis - sėjomainų susiaurėjimas, ypač žiemkenčių dalies sėjomainų rotacijoje padidėjimas. Pagal surinktus duomenis, dažniausiai smilguolės kontrolei Lietuvoje naudojami ALS inhibitoriai. Šio veikimo pobūdžio herbicidais gali būti kontroliuojamos tiek vienskiltės, tiek dviskiltės piktžolės.

LAMMC Žemdirbystės institute atlikti bandymai (Lukšių ŽŪB, Upytėje ir Kalvarijoje) parodė, kad iš 56 tirtųjų dirvinės smilguolės populiacijų daliniu ar visišku atsparumu pasižymėjo 34 - tai daugiau nei 50 procentų visų tirtųjų populiacijų. „Reikia pastebėti, kad ten, kur buvo registruojamas didelis atsparumas vienai ALS inhibitorių veikimo pobūdžio veikliajai medžiagai, pavyzdžiui, sulfosulfuronui, dažnai buvo stebimas dalinis ar net ir visiškas atsparumas ir kitai to paties veikimo pobūdžio medžiagai - dažniausiai jodosulfuronui. Taigi, laukuose, kuriuose nustatytas atsparumas ar efektyvumo sumažėjimas kuriai nors medžiagai geriau nenaudoti to paties veikimo pobūdžio herbicidų, nes piktžolių kontrolė bus neefektyvi", - sako O. Auškalnienė.

Piktžolių problema? Jos nėra!

Tokį savitą požiūrį į piktžoles turi garsus Ukmergės rajono ūkininkas, agronomas Valentinas Genys. Jo ir sūnaus ūkiai įsikūrę Juodausių km., Lyduokių seniūnijoje, nuo 13 ha išaugo iki 2 000 ha. Jau gerą dešimtmetį V. Genio ūkis turi ekologinio ūkio statusą. „Ūkininkauju jau 36-ąjį sezoną. Mano filosofija tokia: manęs dar nebuvo, dirvožemis ir augalai buvo. Jie liks ir tada, kai manęs nebus. Vadinasi, jie geriau už mane viską žino, prisitaiko, tik nereikia jiems trukdyti", - sako V. Genys. Pasak jo, piktžolių problema jam nustojo egzistuoti tada, kai jis pakeitė požiūrį: normalu, kad laukuose auga ir kultūriniai augalai, ir piktžolės, tiesiog pirmiesiems reikia teikti prioritetą.

Ūkyje vyrauja priesmėliai, dirvožemio pH kinta nuo 4,5 iki 7,5, humuso kiekis - nuo 0,8 iki 2,2 proc., judriojo fosforo kiekis - nuo 18 iki 90 mg kg^-1, judriojo kalio kiekis - nuo 120 iki 350 mg kg^-1. Sėjomainoje auginamos speltos, žieminiai rugiai, kmynai, motiejukai, baltieji dobilai.

Pasėlių piktžolėtumo problema sprendžiama formuojant daugianarius (daugiafunkcius) pasėlius: speltų ir baltųjų dobilų; žieminių rugių, baltųjų dobilų ir motiejukų; žieminių rugių, kmynų ir baltųjų dobilų. Tokiuose pasėliuose skirtingi žemės ūkio augalai užima skirtingus ardus. Augalų stiebų ir lapų išsidėstymas būna ir vertikalia, ir horizontalia kryptimi. Tai sudaro sąlygas žemės ūkio augalams geriau panaudoti saulės šviesą, o piktžolėms tenka mažiau šviesos ir jos yra stelbiamos.

Skirtingų žemės ūkio augalų rūšių šaknys taip pat skirtingai išsidėsto dirvožemyje ir iš skirtingų vietų gali paimti maisto medžiagas ir vandenį. Baltieji dobilai, kaupdami iš atmosferos azotą, juo aprūpina kartu augančius augalus.

„Augalai viskam yra pasiruošę, tik nereikia jiems trukdyti", - įsitikinęs Ukmergės rajono ūkininkas Valentinas Genys

Javai sėjami pakrikai su trąšų barstomąja. Speltų sėjama 200 kg ha^-1, žieminių rugių - 120 kg ha^-1, kmynų - 10 kg ha^-1, baltųjų dobilų - 2 kg ha^-1, motiejukų - 4 kg ha^-1. „Manau, kad žieminių rugių pakaktų sėti dar mažesnę normą - 80 kg/ha. Bet kol kas to daryti nedrįstu", - pasakoja V. Genys. Pasak jo, viena geriausių rugių veislių, tinkamų auginti ekologiniuose ūkiuose, yra Matador.

Nuo 2000 m. ūkyje taikoma beariminė žemės dirbimo technologija: dirbama lėkštiniais padargais ir skutikliais 4-8 cm gyliu. Ūkyje vidutinis speltų derlingumas siekia 5,2 t ha^-1, žieminių rugių - 3,2 t ha^-1, kmynų - 0,6 t ha^-1, motiejukų - 0,4 t ha^-1.

Ūkyje didelis dėmesys skiriamas struktūringo, sveiko ir gyvybingo dirvožemio formavimui. Javai nepjaunami, kaip įprasta, o nukaršiami su varpų nukaršėjais, paliekant visus šiaudus lauke. Tokiu būdu mažinama vandens ir vėjo erozija, reguliuojamas dirvožemio drėgmės ir temperatūros režimas, formuojama trupininė dirvožemio struktūra, suaktyvinama mikroorganizmų veikla. 2016 m. iš Argentinos įsigytu specialu volu viename iš ūkio laukų buvo pabandyta šiaudus prilenkti prie dirvos paviršiaus, o dabar laukiama, kokie bus rezultatai. „Ar tai geras metodas, galėsiu pasakyti tik po kelerių metų", - neslepia ūkininkas.

MŪ inf.