Kaunas. Mokslininkai aiškinasi, kaip javų derlingumą, grūdų kokybę ir augalų biomasės sudėtį veikia pasėlių tręšimas įvairių trąšų deriniais, papildytais selenu arba siliciu.

Apie trečdalis pasaulio dirvožemių gali būti apibūdinami kaip mažesnio derlingumo, tačiau jie irgi svarbūs apsirūpinant maistu ir pašarais. Mažesnio derlingumo dirvožemių yra ir Lietuvoje, geriausias jų pavyzdys – smėlžemiai, kurių, įvairiais skaičiavimais, gali būti daugiau kaip 13 proc. Dalyje jų vykdoma ūkinė veikla, auginami žemės ūkio augalai, kurie nėra reiklūs dirvožemiui ir gali pasiekti ekonomiškai priimtiną derlingumą.

Lengvi dirvožemiai laidūs drėgmei ir dėl to jautresni klimato pokyčiams: bet koks didesnis kritulių stygius pajuntamas daug greičiau nei sunkesniuose dirvožemiuose, o tai turi įtakos augalų produktyvumui.

Derlių lemia ne vien drėgmės, pagrindinių makroelementų (azoto, fosforo, kalio, sieros, kalcio, magnio) ir mikroelementų (boro, cinko, geležies, mangano ir kt.) prieinamumas, bet ir kiti rečiau minimi makroelementai ir jų junginiai, tarp jų – silicis.

Silicis reikšmingas augalams patiriant stresą

Silicis (Si) užima apie 27 proc. Žemės plutos masės ir yra antras pagal gausą elementas Žemėje po deguonies. Gamtoje jis dažniausiai randamas kaip silicio dioksidas, kitaip tariant, tai visiems gerai žinomas smėlis.

Nors silicis nėra toks svarbus kaip azotas, fosforas ar kalis, kurie lemia augalų produktyvumą, tačiau jis atlieka daug įvairių vaidmenų augaluose, ir jo veiksmingumas dažniausiai išryškėja jiems patiriant stresą: augant skurdžiuose dirvožemiuose, vyraujant nepalankioms aplinkos sąlygoms (sausros, šalnos ir t. t.). 

Teigiama, kad augalai, gerai aprūpinti siliciu, sausros sąlygomis efektyviau naudoja absorbuotą vandenį. 

Augalai šį elementą pasisavina silicio rūgšties formos, kuri transportuojama į žaliąsias jų dalis, o vėliau, augalams senstant ir prarandant vandenį, lapų ir stiebų paviršiuje polimerizuojasi kaip silikogelis. Pagal asimiliuojamo silicio kiekį augalai skirstomi į du tipus: kaupiančius silicį ir mažai kaupiančius. Gerokai kaupiantiems priskiriama dauguma miglinių žolinių augalų, taip pat kviečiai, miežiai.

Seleno reikšmė

Augalinės produkcijos praturtinimas mikroelementų gali padidinti jos vertę. Dažnai kalbama apie seleno reikšmę žmogaus ir gyvūnų sveikatai. Selenas (Se) įvardijamas kaip svarbus elementas mitybos piramidėje ir nedideliais kiekiais būtinas žmogui, gyvūnams, augalams.

Paprastai selenas apibūdinamas kaip kietas, vandenyje netirpus elementas, priskiriamas metaloidams. Jis įeina į kai kurių aminorūgščių sudėtį, kurios dalyvauja oksidacijos ir redukcijos procese gyvuose organizmuose. Seleno junginiai dalyvauja daugelyje svarbių biocheminių procesų, tokių kaip antioksidacinis aktyvumas, jie pasižymi veiksmingumu nuo navikų, laikomi kaip antivirusiniai, antibakteriniai ar antigrybiniai agentai.

Augaluose selenas gali teigiamai veikti fotosintezę – mažinti chlorofilo irimą. Augalai minėtą elementą paima iš aplinkos, daugiausia iš dirvožemio. Jiems prieinamo seleno kiekius lemia tokios dirvožemio savybės, kaip pH reakcija, organinės medžiagos, molio frakcijos dalelių kiekiai. Taip pat tam tikrą vaidmenį atlieka ir kai kurie dirvožemio mikroorganizmai, kurie sunkiau prieinamas seleno struktūras gali paversti į lengviau augalams prieinamas daleles.

Siliciu ir selenu augalai gali būti papildomai tręšiami skystomis trąšomis.

Daugiau apie tai, kas paaiškėjo per LAMMC ir užsienio mokslininkų vykdytus seleno ir silicio efektyvumo mažo našumo dirvožemiuose tyrimus, skaitykite čia.