Kaunas. Ar galite įsivaizduoti pasaulį, kuriame nėra antibiotikų žmonių, gyvūnų ir augalų infekcinėms ligoms gydyti? Tai jau vyksta, tad procesą stabdyti turi kiekvienas ir ypač – gyvulių laikytojai, nes neatsakingas antibiotikų naudojimas žemės ūkyje didina šios problemos mastą.

Atsparumas antimikrobinėms medžiagoms (AAM) – tai pasaulinė sveikatos problema, kuri turi didelį poveikį tiek žmonių, tiek gyvūnų sveikatai. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), atsižvelgdama į potencialų šios problemos mastą ir žalą, net pavadino ją „tyliąja pandemija“. Prisimenant dar neseniai patirtą COVID-19 pandemiją, tikriausiai niekas nenorėtų dar vieno įvykio, dėl kurio mūsų gyvybei iškiltų pavojus, o veiksmingų priemonių nebūtų arba jų kiekis būtų ribotas.

Atsparumas antimikrobinėms medžiagoms atsiranda, kai mikroorganizmai (bakterijos, virusai, grybai ir parazitai) prisitaiko prie gydymui naudojamų antimikrobinių medžiagų ir tampa atsparūs vienai ar kelioms jų.

Tai dažniausiai įvyksta dėl per dažnai arba netinkamai naudojamų antibiotikų. Kai gyvūnams antimikrobinių medžiagų duodama dažnai, mažomis dozėmis ar ilgą laiką, mikroorganizmai (pvz., salmoneliozės ar E. coli bakterijos) išgyvena ir įgyja atsparumą, kurį perduoda kitiems, ir patenka į aplinką.

Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad 2023 m. apie 1,05 mln. žmonių mirčių pasaulyje buvo susijusios su AAM. Prognozuojama, kad 2050 m. mirtingumas nuo infekcijų, sukeltų atsparių mikroorganizmų, pasieks 10 mln. žmonių per metus. Europoje dėl šios priežasties kasmet miršta apie 35 000 žmonių, daugiausia užsikrečiant infekcijomis ligoninėse ir kitose sveikatos priežiūros įstaigose. AAM sukeliamas neigiamas poveikis žmonių sveikatai panašus į bendrą gripo, tuberkuliozės ir ŽIV / AIDS poveikį kartu sudėjus.

Dėl neveiksmingo bakterinių infekcijų gydymo antimikrobinėmis medžiagomis Lietuvoje 2019 m. mirė 432 žmonės, o tai rodo problemos mastą ir aktualumą. Infekcijoms, kurias sukelia atsparumą įgiję organizmai ir kuriomis paprastai užsikrečiama ligoninėse ir kitose sveikatos priežiūros įstaigose, gydyti gali prireikti ilgesnio ir brangesnio gydymo, o kai kurie iš šių gydymo būdų sukelia sunkius šalutinius reiškinius ir didesnę pacientų mirties riziką.

Ankstesniais dešimtmečiais plačiai paplitęs antibiotikų naudojimas ligų prevencijai žemės ūkyje paspartino atsparių bakterijų atsiradimą. Tokios bakterijos gali perduoti atsparumo genus kitoms bakterijoms, todėl gyvulių infekcijos tampa vis sunkiau gydomos.

Ūkininkai gali prisidėti prie problemos sprendimo

Gyvulininkystės sektoriaus priklausomybė nuo antibiotikų mažina šių itin svarbių vaistų veiksmingumą ir palengvina atsparių bakterijų plitimą per maisto grandinę ir aplinką. Ypač aktuali zoonozinių bakterijų atsparumo stebėsena, nes šios bakterijos gali būti perduodamos žmonėms per užterštą maistą, vandenį ar tiesioginį sąlytį su gyvūnais. Zoonozinės bakterijos, pavyzdžiui, Salmonella spp., Campylobacter spp. ir E. coli, dažnai aptinkamos naminių gyvūnų virškinamajame trakte ir gali būti perduodamos žmonėms.

Norint nustatyti sergančių gyvulių mikroorganizmų atsparumą, veterinarijos gydytojas paima užsikrėtusių gyvūnų mėginius ir siunčia juos į laboratoriją. Laboratorija nustato bakterijų rūšį ir tiria jų atsparumą. Rezultatai parodo, kuriais antibiotikais galima veiksmingai gydyti infekciją ir kuriems antibiotikams bakterijos yra atsparios.

2021–2022 m. nustatyta, kad Europos Sąjungoje iš gyvūnų išskiriami mikroorganizmai yra atsparūs įvairioms antimikrobinėms medžiagoms. Pavyzdžiui, iš naminių paukščių išskiriamos Salmonella ir Campylobacter genčių bakterijos pasižymi atsparumu dažnai veterinarijoje ir žmonių medicinoje naudojamiems antibiotikams – tetraciklinams ir fluorochinolonams. Iš gyvūnų išskiriama plataus spektro beta-laktamazes gaminančios „superbakterijos“ E. coli yra dažnai atsparios trečiosios kartos cefalosporinams ir karbapenemams.

Kiekvienas ūkininkas atlieka svarbų vaidmenį išsaugant antimikrobinių medžiagų veiksmingumą tiek gyvulių, tiek ir žmonių populiacijose.

Atsparumo antimikrobinėms medžiagoms prevencija ir mažinimas:

• tinkamai prižiūrėti gyvūnus ir rūpintis jų gerove;
• taikyti biologinio saugumo priemones gyvulių laikymo vietoje;
• vakcinuoti gyvūnus;
• nenaudoti antimikrobinių medžiagų prevencijos tikslais ir nepasikonsultavus su veterinarijos gydytoju;
• naudoti antimikrobines medžiagas tiksliai pagal instrukcijas;
• atlikti savo ūkio antimikrobinio atsparumo laboratorinius tyrimus.

Visą straipsnį apie atsparumą antimikrobinėms medžiagoms skaitykite čia.