Kaunas. Pirmas pieno ūkio žingsnis gauti tinkamą produkcijos kiekį ir kokybę – laimingos ir sveikos karvės. Didžiausią įtaką produktyvumui ir pelningumui daro: pašarai ir šėrimas – 50–60 proc., genetika – 20–25, laikymo ir priežiūros technologijos – 15–30 procentų.

Kiek reikia maisto medžiagų melžiamoms karvėms, priklauso nuo jų produktyvumo. Aukščiausias primilžio taškas – 40–60 dienų po apsiveršiavimo – nulemia visą laktacijos kreivę. Jeigu tuo laiku karvei padėsime įveikti iššūkius, kurie atsirado po apsiveršiavimo, išvengsime medžiagų apykaitos ligų, gyvulys bus sveikas, o primilžis – tolygus visą laktaciją. Karvei būtina duoti tai, ko jai reikia, o ko jai trūksta, galima sužinoti atlikus biocheminius kraujo tyrimus.

Galvijų veislę patartina rinktis atsižvelgiant į ūkio išteklius ir pašarų bazę. Jeigu negali užtikrinti geriausių sąlygų, holšteinų laikyti nerekomenduojama. Holšteinai – pagrindinė pieninių karvių veislė, iš kurios gyvena visas pasaulis, bet jų poreikius būtina patenkinti, kitaip ūkinio tarnavimo laikas bus labai trumpas.

Gyvybiškai svarbi yra ir melžiamų, ir užtrūkusių karvių gerovė. Labai svarbu tinkamai įrengti arba pertvarkyti tvartą, nusipirkti tinkamą įrangą, kitaip investicijos į pieno ūkį sunkiai atsipirks.

Taip pat daug problemų sukelia karščiai, vėjuotos dienos ir kitos gyvuliams ne tokios įprastos klimato sąlygos. Dalį problemų gali padėti išspręsti mokslininkų išradimas – boliusai.

Produktyvios karvės mažiau atsparios ligoms

Ūkininkai ir gyvulininkystės specialistai pastebi, kad produktyvios melžiamos karvės dabar yra kur kas jautresnės ligoms ir nuolat nerimauja, ką daro ne taip.

Bet šiais laikais melžiamos karvės – lyg maratono bėgikės. Iš vieno gyvulio per dieną galima gauti tiek pat pieno, kiek prieš 30 metų iš keturių! Todėl piendavės virškinamasis traktas, širdis ir kepenys yra ypač apkrauti. Taigi, bandos sveikatą ir produktyvumą lemia pašarų kokybė ir maistingumas.

Visų šėrimo specialistų misija – užtikrinti, kad karvė suėstų pašarų tiek, kad būtų patenkinti jos poreikiai. Bet tiek nebetelpa į prieskrandį, todėl reikia padėti, kad pagrindinės maisto medžiagos, tokios kaip apsaugotosios aminorūgštys, chelatiniai mikroelementai (varis, cinkas, manganas), būtų įterpiami tiesiogiai į kombinuotuosius pašarus ir gyvuliui nereikėtų eikvoti papildomos energijos sujungiant mikroelementus su aminorūgštimis.

Produktyvias karves daug dažniau ir stipriau kamuoja medžiagų apykaitos ligos: ketozė, didžiojo prieskrandžio acidozė, kepenų riebalinė degeneracija, šliužo dislokacija, gulinčios karvės sindromas („kaulų suminkštėjimas“), laminitas, tešmens edema ir kitos.

Šios ligos sumažina karvių atsparumą infekcinėms ligoms: mastitui, gimdos, sąnarių uždegimui ir net sepsiui. Be to, daug pieno duodančią karvę vis sunkiau apvaisinti.

Ketozė jau yra tapusi amžina problema ir tai ne ūkininkų, o fiziologijos reikalas, nes apsiveršiavusi karvė (vaisius užima didelę dalį prieskrandžio) negali suėsti net pačių geriausių pašarų tiek, kad būtų patenkinti energijos poreikiai, staigiai išaugus produkcijos kiekiui po jauniklio atvedimo. Todėl kiekvienos karvės energijos balansas bus neigiamas, jos mitybos poreikiai nebus patenkinti. Jeigu tuo metu jai nepadėsime, per laktaciją produkcijos gausime mažiau. Boliusai būtų vienas iš sprendimo būdų.

Dėl mastito išbrokuojama daugiausia melžiamų karvių, o sergančiųjų produktyvumas labai sumažėja. Be to, pasveikusios karvės duoda 10–15 proc. mažiau pieno, o kai kurių gyvulių pieningumas dar labiau sumažėja.

Mastitas – tai pieno liaukos uždegimas, dėl kurio suprastėja pieno kokybė, o pieno liaukoje įvyksta negrįžtami pokyčiai. Norint jį įveikti, reikia imtis kompleksinių veiksmų, neužteks įdėti boliusą ar nusipirkti tam tikrų produktų. Tai gali būti tik laikinas sprendimo būdas. Svarbiausia, nustatyti, dėl ko atsirado mastitas, bet rasti ligos priežastį nėra lengva.

Visą straipsnį apie melžiamų karvių priežiūrą, mastito priežastis ir boliusus, skaitykite žurnale „Mano ūkis“.