Žygis su žemaitukais – pramoga, grožis, senųjų tradicijų puoselėjimas
2021-06-03

Rokiškis / Zarasai / Anykščiai. Šią savaitę Šiaurės Aukštaitijos miestelių ir kaimų žmonių kasdienybę pagyvino seniai regėtas vaizdas – vieškeliais traukianti žemaitukų arklių kinkinių vilkstinė, o vežimuose – senoviškai apsirengę vadeliotojai ir keleiviai. Kur jie važiuoja?

Iš Pumpėnų (Pasvalio r.), per Rokiškio, Zarasų rajonų miestelius ir kaimus, ratu iki Anykščių rajone, Niūronyse, įsikūrusio Arklio muziejaus. Tokiu maršrutu šiemet keliauja žemaitukų arklių puoselėtojai. Žygiui vadovauja ilgametis tokių kelionių entuziastas, žemaitukų mylėtojas Vaidotas Digaitis iš Šilalės rajono.

Kiekvienais metais žygiams pasirenkamas vis kitas maršrutas Lietuvos regionais. Ten, kur dar nebūta. Šią vasarą pasirinkta Šiaurės Aukštaitija. O kelionė truks 8 dienas: išvažiuota praėjusį šeštadienį (gegužės 29 d.), o Niūronyse planuojama būti ateinantį šeštadienį (birželio 5 d.).

Linas agro mob 21 08 02+ bioversija 21 08 02

Žygiui vadovauja ilgametis tokių kelionių entuziastas, žemaitukų mylėtojas iš Šilalės rajono Vaidotas Digaitis

Kur besidriektų žemaitukų kelionės maršrutas, tradiciškai jis baigiasi Arklio muziejuje, o atvažiuojama būtent tą dieną, kai jame vyksta kasmetinė šventė. Deja, dėl pandemijos, pernai masinės šventės nebuvo. Šiemet irgi nebus. Tačiau žemaitukų augintojai savo ilgametės tradicijos keliauti per Lietuvą nenutraukė.

Senoviniai vežimai mediniais ratais su geležiniais apvadais darda vieškeliais, pakeliui maloniai stebindami sodiečius ir miestelių žmones. Retai šiais laikais išvysi tokį reginį, kai ir šiaip arklį kaime pamatyti jau tampa nekasdieniu įvykiu.

Šiemet į kelionę išsirengė 5 kinkiniai iš Žemaitijos. „Aš pats iš Laukuvos. Va, tame vežime, mano kaimynas Remigijus iš Kaltinėnų. Toliau Marius iš Alsėdžių, o Petras iš Kražių. Ir mes jau keturi“, – džiaugiasi Vaidotas. Tokia šių kelionių tradicija – pakviesti į jas kaimyną, draugą, kad būtų smagiau, drąsiau.

Romantika tūkstančio žvaigždučių viešbutyje

Kiekvienos dienos maršruto tikslas aiškus, tačiau keliaujama gana improvizuotai. Juk nežinai, ką sutiksi kelyje, su kuo pakalbėsi, kur dar sugalvosi pakeliui užsukti, kuri žirgus pagirdysi...

Šitaip keliautojus lydinti intuicija ar dar kažkokios nematomos jėgos kasdien suveda su įdomiais žmonėmis ar į nebūtas vietas. Štai, Kamajų miestelio (Rokiškio r.) akmenimis grįstoje aikštėje pakliuvo į vaikams surengtą vietinių kultūros darbuotojų spektaklį, kuriame ir patys sudalyvavo. Važiuojant link Aleksandravėlės nutarta užsukti į šone esančią poeto Pauliaus Širvio gimtinę...

Pirmą dieną kinkiniai nuvažiavo apie 40 km, antrąją – net 75, trečią dieną vėl apie 45 km, ketvirtąją jau mažiau – apie 35 km, ir taip visas aštuonias dienas.

Viena nelaužomų šių kelionių tradicijų – bent naktį praleisti po atviru dangumi. Kaip juokiasi Vaidotas, vakar nakvojo tūkstančio žvaigždučių viešbutyje. Ir iš tiesų, turi nepakartojamo žavesio ne tik nakvynės gamtoje, bet ir pats važiavimas, kai niekur neskubi, kai pasikliauji žemaitukų traukiamų vežimų riedėjimo ir arklių kanopų kaukšėjimo į vieškelį ritmu. Kai nežinai, kas laukia už posūkių, bet tikiesi, kad tai bus tik malonūs siurprizai.

Šiemet iš Žemaitijos į žygį išsiruošę penki kinkiniai keliauja Rytų Aukštaitijos vieškeliais

Prisimena jaunystę

„Važiuojam, o močiutė, senukas žiūri į mus, mojuoja, kiti nusiima kepurę... Jie dar prisimena, kaip patys taip važiuodavo. Pamatę tą reginį jie, žiūrim, kaip nusibraukia ašarą, nes tai buvo jų jaunystė, tai buvo kasdienis jų gyvenimas.

O dabar kaime arklių beveik nebeliko. Mano senelis iš mamos pusės prieškaryje iš Gruzdžių (dabar Šiaulių r.) važiuodavo su arkliais į Rygą parduoti lentutes. Rygoje didesnės kainos būdavo. Žinau, kad, pavyzdžiui, iš Zarasų ūkininkai važiuodavo į Daugpilį... Reikėjo grynų pinigų parsivežti, kad turėtų daktarui, klebonui, mokytojui“, – pasakoja V. Digaitis, pridurdamas, kad vienas svarbių jų kelionių tikslų – išsaugoti papročius.

„Žirgus irgi išsaugosime tik tada, kada jie bus reikalingi“, – sako žemaitukų entuziastas V. Digaitis.

Visus metus vyrai ruošiasi, žirgus treniruoja. O kelionei kai kuriems tenka ir atostogų pasiimti. Dar reikia prekių pasiruošti. Todėl ankstesniais metais vežimuose būdavo pilna krepšių, suvenyrų.

Viskas turi būti kiek įmanoma autentiška: seni pakinktai, seni rakandai, senovinė keliautojų apranga. Panašiai taip, kaip seniau žmonės į turgus važiuodavo...

Susitikimo vieta - Stelmužėje

Istorinėje vietoje – prie storiausio ir Europoje seniausio Stelmužės ąžuolo – ištvermingųjų žemaitukų kinkinius su entuziastingaisiais žemaičiais pasitiko ir sveikino Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) direktorius dr. Edvardas Makelis. Pasak jo, šis žygis su žemaitukais reikšmingas keliais aspektais.

„Pirmiausia tai svarbu tautiniu lietuviškuoju aspektu. Žemaitukai daug prisidėjo kuriant Lietuvos valstybę, nes tais laikais valstybės sienos buvo ten, kur sustodavo karys, atjojęs su savo žirgu. Antras aspektas – istorinis, nes viena iš keliautojų sustojimo vietų – Stelmužės ąžuolas, akivaizdžiai rodantis, kad niekas pasaulyje nėra begalinis ir amžinas. Koks ąžuolas buvo anksčiau, ir kaip atrodo dabar. Kiekvieną dieną trumpėja laikas, kai žmogus gali džiaugtis šiuo unikaliu gamtos paminklu“, – pastebėjo E. Makelis.

Be to, jam, kaip agronomui, šis žemaitukų kinkinių žygis per Lietuvą svarbus ir tuo, kad savotiškai atkartoja Lietuvos žemdirbystės ir agromokslų patriarcho Petro Vasinausko, agronomijos ir agrotechnikos mokslų klasiko, gerai valdžiusio žodį ir plunksną bei palikusio ne vieną klasikinį veikalą, pvz., „Agrotechnika“, kelionę arkliu po Lietuvą 1975 metais.

„Jau tada jis bandė atkreipti dėmesį į žmogaus santykį su gamta, teikė pastabas, kaip galėtų būti vystomas žemės ūkis konkrečiose vietose darant kuo mažiau žalos gamtai, kraštovaizdžiui, apsaugant pasėlius nuo kenkėjų. Be to, jis prisidėjo prie Arklio muziejaus įkūrimo Niūronyse, Anykščių rajone“, – sakė LŽŪKT direktorius, kviesdamas keliautojus būtinai sustoti ir prie P. Vasinausko namo Dusetose.

Prie Stelmužės ąžuolo keliautojus pasitiko ir sveikino Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos direktorius dr. Edvardas Makelis (dešinėje)

Stelmužėje buvo paskirta susitikimo vieta, kur prie žemaičių kinkinių vilkstinės dar prisijungė iš vienos pusės atvykę dzūkai, o iš kitos – aukštaičiai. O po to kartu visi išvažiavo į Dusetas, toliau kelias driekėsi į Užpalius, ir galiausiai – iki Anykščių.

Kaip visa tai prasidėjo

V. Digaitis portalui manoūkis.lt pasakoja, iš kur kilo idėja rengti tokias keliones. Kažkada jam teko keliauti Švedijoje, kur draugai parodė nuotraukas, kaip per jų kiemą žiemą važiuoja kinkiniai su rogėmis į Norvegijos seną miestą Rerusą (norvegiškai - Røros). Ten nuo senų laikų per visus užšalusius Skandinavijos ežerus žmonės su arkliais važiuodavo į metinius turgus. Kelių tais laikais, tokių, kaip dabar, nebuvo. Todėl galimybė susitikti atsirasdavo tik užšalus vandens telkiniams. Šią seną tradiciją skandinavai atgaivino. Važiuoja taip kasmet ir vis kitais maršrutais.

Vaidotas pasiprašė, kad ir jį priimtų kitąmet važiuoti. Priėmė, tačiau sąlygos buvo važiuoti su lietuviškais žirgais, vežimas, pakinktai irgi turi būti tradiciniai, pats vadeliotojas irgi turi būti apsirengęs senoviškai, turėtų vežti lietuviškų ūkininkų prekių į mugę. Lietuvis tai kelionei spėjo pasirengti per dvejus metus.

Kelionė Skandinavijoje jam puikiai pavyko, susidraugavo su keliauninkais. Reruso mieste iš visų pusių suvažiavusius 90 kinkinių pasitiko apie 10 tūkst. žmonių. Didžiulis, gražus renginys...

Jau grįždamas namo V. Digaitis ėmė svajoti, kaip panašią idėją įgyvendinti Lietuvoje. Juk mes netgi turime išlaikę savą, senąją žemaitukų žirgų veislę (skandinavai savų senųjų žirgų veislių jau nebeturi). 

Pirmąją kelionę žemaitukais po Lietuvą prieš 7 metus suorganizavo į Kaziuko mugę, su trimis kinkiniais atvykstant iš Vilniaus priemiesčio. Kitąmet į sostinę jau važiuota iš Rumšiškių. Vėliau šios idėjos vykti su arkliais į didmiestį atsisakyta, nes tai gana pavojinga. Žemaitukų puoselėtojai gavo pasiūlymą iš Arklio muziejaus atvykti į Anykščius. Taip ir buvo padaryta.

Nuo to laiko kasmet į Niūronyse birželio pirmąjį šeštadienį vykstančią „Bėk, bėk, žirgeli“ šventę keliautojai su žemaitukais atvyksta skirtingu keliu. Pasirenkamas vis kitas Lietuvos regionas pakeliauti, kelionės trukmė irgi įvairi būna. Vienais metais važiuota iš Lietuvos geografinio centro (Kėdainių r.), dar kitais metais – iš Punsko, po to iš Žemaitijos (nuo Šatrijos). Pernai, kadangi masinių švenčių nebuvo, kiekvienas kinkinys važiavo pavieniui, iš namų.   

Šiemet masinės „Bėk, bėk, žirgeli“ šventės ir mugės Anykščiuose taip pat nebus, numatytas kuklesnis paminėjimas. Bet, kaip sako žemaitukų puoselėtojai, šventė būdavo tik žygio kulminacija. O visa jų kelionė susideda iš daugybės dalių. Pradedant bemaž metus trunkančiu pasirengimu, o baigiant bendravimu tarpusavyje ir su pakeliui sutiktais žmonėmis.

Į šias keliones važiuojama tik senojo tipo žemaitukais. Pernai Lietuvoje buvo apie pusšešto šimto šių žirgų, dabar jau, manoma, bus arti 700 šios veislė atstovų. Pats V. Digaitis savo ūkyje Šilalės rajone laiko 14 žemaitukų ir tikisi, kad dar ilgai lietuviai sugebės išsaugoti šią senąją mūsų žirgų veislę.  

Kelionė tęsiasi

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia 21.03.14 +NMA

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Į ką dažniausiai investuojate ūkio uždirbtą pelną?
Orai