Utena. Veterinarijos gydytojas uteniškis Audrius Kimontas niekada neskaičiuoja, kiek valandų trunka jo darbo diena. Dirba tiek, kiek reikia. Svarbiausia - darbas netapo rutina, neatbukino jausmų. O bendraudamas su kaimo žmonėmis Audrius pasikrauna geros energijos, rašoma antrajame šių metų „VETinfo" žurnalo numeryje.

Vieną eilinę darbo dieną veterinarijos gydytojas pradėjo nuo fermos Leliūnuose. Paėmęs galvijų kraujo tyrimus, jis po kelių valandų grįžo į Uteną, aplankė kelis sergančius smulkius gyvūnus ir vėl išsiruošė į rajoną. Iškvietimai - priešingose pusėse, o ir ūkininkų rūpesčiai dėl gyvulių skirtingi.

Audrius Kimontas pas pacientus kasmet nuvažiuoja apie 50 tūkst. kilometrų

Kartu su savimi Audrius vežiojasi ir medikamentus, visas būtinas darbo priemones, mini laboratoriją kraujo tyrimams paimti, nes niekada nežinai, ko staiga gali prireikti. Jo priežiūroje -1 900 gyvulių, 242 bandos, nemažas būrys smulkių gyvūnų. Taigi nuobodžiauti nėra kada, o juk reikia ir į seminarus važiuoti, kvalifikaciją kelti, atlikti visuomenines pareigas Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijoje.

Darbo diena baigiasi vėlai

Grįžęs iš Leliūnų Audrius važiuoja Molėtų kryptimi, į Viskėnų kaimą pas ūkininkus Stalnionius - jų karvėms po veršiavimosi reikia veterinarinės pagalbos. Ūkyje, kuriame Saulius Stalnionis ūkininkauja su žmona Ramune ir mama, buvusia zootechnike, veterinarijos gydytojas sutinkamas kaip savas, čia juo visiškai pasitikima. Vienai karvei Audrius pašalina nuovalas, kitai suleidžia vaistus į gimdą, trečią gydo dėl prasidėjusio metrito.

Veterinarijos gydytojas dirba ramiai, užtikrintai, gyvuliai šalia jo - taip pat ramūs

Iš Viskėnų jis juda Švenčionių kryptimi, į Saldutiškio seniūniją. Atstumas - per 40 km. Viena ūkininkė išsikvietė A. Kimontą dėl užaugusių, anot jos, karpų ant karvių tešmenų. „Tai - papilomos", - konstatuoja veterinarijos gydytojas, ir bando jas „nurankioti". Su šia problema ūkininkei jis pataria kovoti liaudiškomis priemonėmis - tepti bulvių lupenų nuoviru. Liaudiškų priemonių jis niekada neatsisako, net ir eržilą pataria kastruoti per jauną mėnulį.

Pakeliui iš šio ūkio užsuka į dar vieną aukštaičių sodybą - čia apžiūrima vokiečių aviganė Dora ir jos jauniklis, paliekami preparatai nuo erkių. „Labai geras daktaras, kalbuosi su juo kaip su savo sūnumi", - Audrių giria šeimininkė.

Kai daugeliui žmonių darbo diena jau baigiasi, Audrius sulaukia skambučio - dūsta šuo, reikia skubiai važiuoti į Utenos pakraštį. Kokerspanielių veislės patelei veterinarijos gydytojas iškart suleidžia antiparazitinių vaiztų. Šuo gyvena prie miško ir, sprendžiant iš požymių, greičiausiai bus įkandusi erkė. Be to, įtaria ir diabetą, todėl paima kraujo mėginį - cukraus kiekis kraujyje iš tiesų gerokai padidėjęs. Audrius šeimininkei išaiškina, ką ir kaip toliau daryti, ir pažada po poros dienų ligonę aplankyti.

Audrius su visais randa bendrą kalbą

Jau gerokai po penktos valandos, o A. Kimonto pacientų sąraše - dar keli planiniai vizitai pas smulkius gyvūnus. Vakare lauks šūsnis dokumentų, kuriuos būtina užpildyti. O kur dar telefono skambučiai ir vėlų vakarą, kai žmonės skambina pasitarti dėl negaluojančio gyvūno...

Atliko cezario pjūvį degu pelytei

Per metus pas pacientus A. Kimontas nuvažiuoja apie 50 tūkst. km. Sako, kiti kolegos ir daugiau kilometrų įveikia. „Mano svajonė - įsigyti patalpas klinikai, turėti kelis pagalbininkus, kad galėtume smulkius gyvūnus gydyti. Sutaupyčiau laiko važinėdamas pas juos", - savo viziją pristato Audrius. Tačiau kol kas tinkamų patalpų gydyklai jis negali įpirkti, o skolintis iš banko nesiryžta.

Nuo antrojo kurso pradėjo naktimis budėti Veterinarijos akademijos klinikose. „Ačiū Juozui Kvalkauskui, Stasiui Vaicekauskui, kurie mokė dirbti, operuoti, suteikė pasitikėjimo savimi", - buvusių dėstytojų jis nepamiršo ir praėjus daugiau kaip 20 metų nuo studijų pabaigos.

Privačią praktiką  pradėjusį nuoširdų, komunikabilų ir savo darbą išmanantį jauną specialistą greitai pamėgo ir klientai, ir kolegos. Audriaus santykiai su ūkininkais ar smulkių gyvūnų augintojais dažniausiai yra geri ir šilti. „Šiaip visko būna, juk tenka su įvairiais žmonėmis bendrauti. Bet jeigu su manimi elgiamasi nuoširdžiai, tai ir aš esu nuoširdus. Jeigu yra statoma siena, tai atlieku profesinę pareigą ir viskas", - bendravimo subtilybes atskleidžia jis.

Į rajonus Audrius važiuoja ne tik stambių gyvūnų gydyti, bet ir smulkių, namų sąlygomis atlieka ekstra operacijas, pvz., cezario pjūvį. Ir žmonės patenkinti, kad nereikia sergančio gyvūno kažkur vežti, nes jam tai būtų papildomas stresas. Tokiais atvejais, kai jau reikia operuoti operacinėje, jis pacientus siunčia į kitas gydyklas.

Audrius gydo visus keturkojus be išimties. Smulkiausias gyvūnas, kurį jam teko gydyti, buvo degu pelytė - jai atliko cezario pjūvį. „Jaunikliai buvo labai keisti - atmerktomis akimis, priplotomis didelėmis ausimis, riestomis uodegomis. Pats stebėjausi, ką čia tokius ištraukiau", - juokiasi gydytojas. Svarbiausia, visi degu jaunikliai išgyveno.

Kartą jis gipsavo priekines kojas katei, iškritusiai iš 9 aukšto - gyvūnėlis visiškai pasveiko. Prie įvairių ligų, anomalijų, sako Audrius, galima priprasti, bet prie žiauraus žmonių elgesio su gyvūnais - niekaip.

Ūkiuose dažniausiai pasitaiko reprodukcinės ligos, nagų problemos.  Audrius teigia, kad nagų ligas, kaip ir kerpančiąją dedervinę, ūkininkai atsivežė su veislinėmis telyčiomis iš užsienio. Viename ūkyje jis dvejus metus bandą gydė nuo dedervinės. Jis stebisi, kad užsieniečiai jos net nelaiko liga.

O reprodukcines problemas, įsitikinęs gydytojas, lemia intensyvus ūkininkavimas. „Karves šeriant pašarų mišiniais jos duoda daugiau pieno, tačiau kenčia sveikatingumas, jos sunkiau apsivaisina. Karvės organizmas ginasi ir sako - arba aš tau duodu pieno, arba tu man leisk ilsėtis ir aš tau atvesiu kitą veršelį. Rasti aukso vidurį sunku", - mintimis dalijasi veterinarijos specialistas.

Daugiausia problemų kyla, jei ūkininkai delsia kviesti pagalbą sergančiam gyvuliui. O kai per vėlai iškviestas veterinarijos gydytojas nebegali padėti, kai kurie kaltina šį, kad nieko nesugeba. „Yra ir tokių žmonių", - trumpai negatyviąją savo darbo pusę apibūdina A. Kimontas.

„Tai buvo padėka ne man, o mums visiems"

A. Kimontas pripažįsta, kad gydant didžiausias išlaidas sudaro medikamentai. Jeigu gydymas labai brangus, jis stengiasi mažiau paskaičiuoti už savo paslaugas. Šiaip Audrius jokių didelių problemų veterinarijoje nemato, nes darbas jam tinka ir patinka. Vis dėlto žodis po žodžio įsikalba.

Sako, kad baisiausias dalykas - dokumentų tvarkymas. Nuolat kartu su savimi vežiojasi pilną popierių portfelį. Jis taip pat stebisi, kad pagal sveikos bandos programą dėl tuberkuliozės   reikia tirti ir bulių kraują, nors po dviejų dienų jis gali iškeliauti į skerdyklą. „Ne kartą kėliau klausimą, kam tirti bulius. Gyvuliai ištirti, sveikos bandos statusas gautas. O įsivaizduojate, kaip reikia mėsinius galvijus sugaudyti ganykloje... Manau, visokias programas ir nurodymus kuriantieji turėtų maždaug 20 metų padirbti gamyboje, kad suprastų esmę, tada jau galėtų taisykles rašyti. O popierizmas, žurnalų pildymas kartais varo į neviltį, ypač kai dokumentai vieni kitus dubliuoja", - trauko pečiais veterinarijos gydytojas.

Per LVGA suvažiavimą rudenį A. Kimontas gavo ŽŪM padėką ir sulaukė kolegų ovacijų, mat buvo vienas nedaugelio apdovanotųjų, kurie dirba praktinį darbą. „Tai buvo padėka ne man, o mums - dirbantiems veterinarijos gydytojams. Gal todėl ir tokia kolegų reakcija buvo", - svarsto Audrius, visada ir visur drąsiai reiškiantis savo nuomonę.

MŪ inf.