V. Šoblinskaitė: „Niekas netrukdo svajoti pešant žąsies plunksnas“
2021-04-23

Poetė, prozininkė, dramaturgė, vertėja, įvertinta literatūros premijomis, Violeta ŠOBLINSKAITĖ ALEKSA nepanaši į baltarankę, padebesiais skrajojančią kūrėją. Veikiau priešingai – gyvendama nuostabioje vietoje, Veliuonos miestelyje, nuo kurio skardžių atsiveria vaizdas į Nemuną, ji pati nesibodi žemės ūkio darbų, augina pomidorus, česnakus, agurkus ir kitas daržoves, kurias konservuoja žiemai. Dirbdama bibliotekoje organizuoja kultūros renginius. Naujausia jos eilėraščių knyga „Romanas su Frau“ išleista 2017 metais.

Violeta Šoblinskaitė gimė Mažeikiuose, nuo dešimties metų gyveno Vilniuje, bet vasaras leisdavo tėvonijoje, Nausodės kaime. Vilniaus universitete studijavusi vokiečių kalbą moteris pakeitė ne vieną gyvenamąją vietą, o paskiausias jos kūrinys buvo trumpam išginęs ir į Vokietiją.

Paklausta, kaip nutiko, kad iš didmiesčio (ilgokai buvo įsikūrusi Kaune) persikėlė į nedidelį provincijos miestelį, tik nusijuokia tarstelėjusi, jog taip kartais nutinka. „Mieste neturėjau komforto, kokį turiu čia. Bėgau nuo nesveikos aplinkos – iš tamsių, beveik nešildomų, mūro pelėsiu užkrėstų namų, – patikslina rašytoja. – Dabar gyvenu nuostabiausioje pasaulio vietoje – aukštutinėje Veliuonoje. Kas apsilanko pas mus, tas mato, kad vaizdas pro langą – už milijoną. Mes matome Nemuną, mėnulio taką jame. Priešais langus nėra jokių namų. Daug gamtos.“

RVAC 21 09 30

Provincijoje svarbūs kultūros darbininkai

Toks gyvenimas turi ir privalumų, ir trūkumų. Sunkiau pasiekti didesniąją kultūrą, nes renginiai Kaune paprastai vyksta vakarais, reikia tamsoje vairuoti. Rašantis žmogus, anot jos, visada yra truputį uždaresnis ir triukšmo arba tylios aplinkos jam reikia tada, kada reikia, o ne tada, kai civilizacija pati lenda į akis.

„Vis dėlto mūsų profesija tokia, kad sėdi vienas, žiūri į kompiuterio ekraną ar į baltą popieriaus lapą ir tada visiškai tas pats, ar kas vyksta. Žinoma, kai pakeli akis, labai svarbu, į ką žvilgsnis atsiremia. Man patinka, kai matau žydinčius bijūnus, jazminus, truputį „išprotėjusias tulpes...“

V. Šoblinskaitė pabrėžia, kad Lietuvos provincija nevienoda. Ir tam didelės įtakos turi kultūros darbininkai. Jeigu jie nemiega, tai į miestelį atvažiuoja ir profesionalūs muzikantai, ir teatralai, tada žmogus nesijaučia parybyje, labai atskirtas, kažkoks susigūžęs kaimietis.

Ji pati taip pat yra kultūros darbininkė, mat dirba Jurbarko rajono savivaldybės Viešosios bibliotekos Veliuonos filiale. „Deja, situacija nėra tokia gera, kokios norėtųsi, nes knygas skaito daugiausia vyresnio amžiaus žmonės. Vidurinioji karta (nežinau, ar dėl užimtumo, ar dėl gyvenimo ritmo) nebėra linkusi skaityti, arba jei skaito, tai lengvo turinio literatūrą. Jaunimas visai neskaito.

Vaikus dar galima kažkaip prisikviesti, paauglių – ne. Greičiausiai visa, ką priklausytų perskaityti pagal mokyklos programą, jie randa savo gimnazijos bibliotekoje. Į miestelio biblioteką beveik neužsuka“, – situaciją komentuoja rašytoja.

Iki pandemijos į bibliotekos renginius (knygos pristatymą, parodos atidarymą) buvo galima prisikviesti ir 30–40 miestelio žmonių. Kai vyksta tradiciniai dideli renginiai, pavyzdžiui, puikiai žinoma „Veliuonos novelė“, suvažiuoja skaitytojai iš aplinkinių miestelių: Seredžiaus, Klausučių, Raudonės, Jurbarko. Tada būna labai didelė auditorija.

Per didžiąsias Lietuvos šventes – Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Liepos 6-ąją, kol nebuvo karantino draudimų, taip pat susirinkdavo daug žmonių. Dabar žmonės kur kas aktyviau seka, kas skelbiama socialiniuose tinkluose. Tarkime, kiekvieną pirmadienį Veliuonos bibliotekos pasakų bobutės internete sekama pasaka kartais sulaukia net 1 000 klausytojų iš visos Lietuvos.

„Kovidas atvėrė ir daugiau netikėtų sprendimų. Kai mano sutuoktinis (rašytojas Gasparas Aleksa – red. past.) išleido naują romaną, sumanėme kas dvi savaitės „transliuoti“ neilgą, maždaug 15 min. trunkančią laidelę „Sekmadienis rašytojų Aleksų namuose“. Pasiklausyti šių kultūrinių pašnekesių prisijungia per 2 000 klausytojų,“ – džiaugiasi V. Šoblinskaitė.

Tačiau gyvo bendravimo moteris labai pasigenda. „Ne visada paspaustas patiktukas pagirdo autoriaus dvasią... Nors aš savo prigimtimi būčiau linkusi į optimizmą. Tikiu, kad generacijos gyvenimas yra pulsuojantis. Kai atsiranda tam tikrų nuosmukių, po jų ateina kitas etapas – gražesnis, geresnis, subtilesnis“, – atvira rašytoja.

Miesteliai tuštėja

„Man, nors ir gyvenančiai miestelyje, labai gražu ne kai šunys loja, bet kai gaidžiai gieda. Vienas kitas gaidys pas mus dar pasveikina tekančią saulutę. Kai atsikrausčiau į Veliuoną, kas antrame kieme buvo laikoma karvė. Dabar karvės jau beveik išnyko iš miestelio. Žmonės nyksta taip pat.

Mūsų gatvė, nuo kurios gerai matyti Nemunas, kai mudu su vyru įsikūrėme, pravardžiuota pensininkų gatve, nes dauguma joje gyvenusių žmonių buvo jau vyresnio amžiaus. O dabar Vytauto gatvę galima būtų vadinti Tuščiąja, nes labai daug namų, kurių šeimininkai išmirė.

Kai pradedu skaičiuoti, kiek per 20 mano gyvenimo metų Veliuonoje anapilin iškeliavo veliuoniškių, kuriuos pažinojau, su kuriais pasišnekėdavau, kurie ateidavo padėti su malkomis susitvarkyti ar daržų paravėti, suprantu, jog nei rankų, nei kojų pirštų neužteks,“– gyvenimo kasdienybe dalijasi pašnekovė.

Pasak V. Šoblinskaitės, yra ir atsikraustančiųjų į provinciją iš didmiesčių. Tik skirtingi žmonių tikslai. Vieni ieško ramybės ir atskirties, tad nelabai pritampa prie bendruomenės, nesugeba įsilieti į ją. Kiti labai pritampa, kaimynystė su jais graži.

„Viskas gyvenime kinta, – sako rašytoja, kurios knygose rasime ir miesto, ir kaimo, ir žemdirbiškosios savasties likučių. – Net literatūra dabar kitokia, juk užaugo „asfalto karta. Tačiau gilioji mūsų tapatybė, gyvas artimas sąlytis su alsuojančiu pasauliu – su žolele, su medžiu, su žiedo pumpuru išliko.“

Savas maistas kitoks

„Ateina pavasaris ir man niežti nagus sukišti į žemę, matyti, kaip pasodintos gėlelės žiedas skleidžiasi ir kaip svogūno laiškas užauga ar pomidoras tįsta. Mudu su vyru esame ūkiški. Turime šiltnamius ir prisigaminame žiemai atsargų. Tad prekybos centrų mums nereikia, – atvira rašytoja. – Niekada nebuvau baltarankė, tik senstant mažėja jėgų, akys prasčiau mato, tad ir koks voratinklis dažniau perbraukia per nosį.“

Ji prisimena jaunystės laikus, kai viską žmonės turėjo prasimanyti patys, tad kaimas buvo labai svarbus. Kaimas maitino ir, ačiū Dievui, dabar dar maitina. Veliuonoje šiuo metu kiekvieną penktadienį klega turgus, kuriame galima nusipirkti ir vietos bičių medaus, ir pieno, ir sūrių, ir grietinės, net daržovių, nors daržoves žmonės ir patys užsiaugina.

Kažkada V. Šoblinskaitė gyveno ir giliame, pasak jos, kaime – Dzūkijoje, prie pat sienos su Gudija, kur aplinkui miškai. Ten ir savo pačios nusipenėtą paršelį pasiskersdavo, ir žąsų, ančių, net avių turėjo.

„Koks čia ūkininkavimas – tik sau pavalgyti. Augini du paršus, turi 20 vištų ir 10 žąsų. Padarai jovalą, beri grūdų – ir auga tie gyvuliukai, tik paausius reikia pakasyti, – prisimena dabar jau veliuoniškė. – Kai žąsis reikėdavo pešti, tai pirštų pagalvėlės būdavo kiauros. Plunksnos kietos. Bet štai, nenumiriau, kad ir nelengva buvo, esu gyva iki šiol.“

Rašytoja šmaikštauja, kad svajoti niekas netrukdo ir pešant žąsies plunksnas. „Man labai patinka Algimanto Baltakio surimuotos eilutės: „Adomas išsirinko gerą žmoną, ji ir prie svečio, ir prie pečiaus tinka.“ Aš irgi noriu būti tokia moterimi, kuri ir prie svečio, ir prie pečiaus. Esu labai arti žemės. Ne kokia nors romantiškąja prasme, o kaip paprastas žmogus. Ir mano visos knygos apie tokius žmones. Žmones, kurie turi šaknis, ne vien sparnus.“

Žemės ūkis rašytojai visų pirma – prisiminimai. Šiandien viskas atrodo kitaip – ir nušienautos lankos, ir šieno kaugių nebėra. „Priminimuose turiu išsaugojusi savo senelių kaimą. Prisimenu kaip avys gailiai bliaudavo, kaip močiutė karvę melždavo, pamenu  ir kačiuką, kuris apie kojas glaustydavosi ir kuriam namiškiai liepdavo eiti peliauti“, – sako rašytoja.

Ji labai teigiamai žiūri į technologijas kaime. Ir džiaugiasi, kad žemės ūkyje žmogų gali kažkas pavaduoti. Juk anksčiau vargindavo ne tik kolchozinės normos, bet ir paprasčiausias šienavimas: žmonės baiminosi, kad spėtų, kad nesulytų. O dabar? Ūkininkauk ir norėk. Tik sveikatos reikia turėt.

V. Šoblinskaitė prabyla ir apie neigiamus dalykus, tačiau pabrėžia, jog tai – tik nuogirdos. Ji nežinanti, ar tiesa, jog kai kurie ūkininkai javus purškia raundapu, kad derlius vienodžiau sunoktų. Tas rašytojai atrodytų visiškai nepriimtina. Prisimena ji ir tuos dzūkus, kurie, atsiradus voveraites superkančiai Vokietijos įmonei, atsiveždavo grybų iš užkrėstos Černobylio zonos ir plaudavo juos upeliuose.

„Žmonių yra įvairių, vienadienių ir galvojančių apie tai, kokį pasaulį po savęs paliks vaikams,“ – tiki V. Šoblinskaitė, tačiau, pasak jos, esama ir gerų pavyzdžių, kurie įkvepia. Štai vienas rašytojos pažįstamas ūkininkas kiekvieną rudenį pasėja rugių gulbėms. Ir subaltuoja pavasarį želmenys – gyva galybe gulbių.

„Kartais galvoju, kaip gerai, kad gyvename miestelyje, kad turime žemės, kad galime užsiauginti savo svogūną, savo pomidorą, kad galime nusipirkti bulvių iš sąžiningai jas auginusio žmogaus, iš švarios šeimininkės – sūrį, – sako Violeta. – O mūsų pačių raugintas agurkas irgi juk žymiai skanesnis negu iš parduotuvės.“

Grįždama prie kultūros, prie miestelyje gyvenusių šviesių, taurių, įdomių žmonių, rašytoja vardija grafiką Juozą Žuką, taip pat – netolimą kaimyną, tapytoją Vytautą Žilių, atmintinai mokėjusį K. Donelaičio „Metus“ ir juos deklamavusį. Ji sako, kad Veliuonoje dažnai vasarodavo poetas Jonas Juškaitis su žmona poete Joana Danute Žilaityte, taip pat rašytojas Jonas Mačiulis susijęs su šitom vietom. Čia gyveno ir talentingas menininkas Šarūnas Šimulynas, ir garsus režisierius Kasparas Velička, miręs emigracijoje, ir dar daugybė talentingų vyrų bei moterų.

„Manau, kad vieta žmogui duodama neatsitiktinai. Negaliu nieko blogo pasakyti apie kitus miestelius, bet Veliuona man – pati gražiausia, pati mieliausia vieta, nors ir nesu „grynakraujė“ veliuoniškė ir man labai jauku gimtuosiuose Mažeikiuose. Daug atiduočiau ir už tai, kad mano lygumose, Nausodės kaime, tebestovėtų senelių namai su kūte (taip žemaičiai vadina tvartą), daržine, šulinio svirtimi...“ – poetiškai atvira rašytoja Violeta Šoblinskaitė Aleksa.

MŪ inf.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip motyvuojate savo ūkio darbuotojus?
Orai