Prienai. Asta Gluoksnienė – veikli moteris, nebijanti imtis lyderystės ir naujų iššūkių. Ji tikėjo, kad gali būti naudinga ir savo rajono žemdirbiams, todėl tvirtai paėmė Prienų ūkininkų sąjungos vairą į savo rankas.

Ne vieno ir ne dviejų bandymų reikėjo prisiskambinti Astai. Ir surasti laiko pokalbiui nebuvo paprasta – ji visa paskendusi veikloje, intensyviam jos gyvenimui ne visada užtenka ir 24 val. per parą. Nes Asta viską daro atsakingai ir siekdama rezultato. Ne jos būdui veikti atmestinai.  

Štai tokią veržlią asmenybę pernai savo lydere išrinko Prienų r. ūkininkų sąjunga. A. Gluoksnienė šiose pareigose pakeitė ilgametį vadovą Martyną Butkevičių.

Su žemės ūkiu A. Gluoksnienė susijusi visą gyvenimą. Vaikystė prabėgo tarp gyvulių, prie darbo Asta įpratusi nuo vaikystės. Tai paskatino ją rinktis ir gyvulininkystės technologijos (dabar – gyvūnų mokslo) studijas LSMU Veterinarijos akademijoje, kurios, pasak Astos, suteikė ir teorinių, ir praktinių žinių, padėjo giliau įleisti šaknis į žemės ūkį.

„Užvėrus studijų duris atsivėrė gyvenimo durys. Vienaip ar kitaip viskas mano gyvenime susiję su žemės ūkiu“, – sako Asta. Ji yra dirbusi vyriausiąja zootechnike vienoje bendrovėje, didelės mėsos perdirbimo įmonės gyvulių supirkėja, dabar dirba vadybininke „Krekenavos agrofirmoje“, turi nedidelį mėsos perdirbimo verslą. Ir dar vadovauja rajono ūkininkams. O namuose dėmesio laukia 6 metų dukrytė.

Kas paskatino imtis lyderystės rajono Ūkininkų sąjungoje ir įšokti į gana didelius Martyno Butkevičiaus paliktus batus?

Kai Martynas Butkevičius pareiškė norą pailsėti ir trauktis iš mūsų sąjungos vadovo pareigų, jas perimti mane paskatino patys ūkininkai, su kuriais bendraujame daug metų. Iš tiesų jo batai buvo gerai „išnešioti“ – Martyno paliktas įdirbis labai reikšmingas, jis tikrai buvo Prienų krašto žemdirbių lyderis, vienijęs mūsų žmones. Man dar daug darbų reikia nuveikti, kad jam prilygčiau.

Norint vesti žmones į priekį, reikia būti lyderiu, o tai ne kiekvienas gali. Juk žemės ūkis tai tokia veikla, kai kiekvienas paskendęs savo darbuose, savo reikaluose, nelengva ūkininkus sukviesti į renginius ir prašyti aktyvumo. Tad vienas iš tikslų – vienyti bendruomenę, girdėti žmonių problemas, kurios kartu ir panašios, ir skirtingos.

Itin svarbus mano tikslas yra išplėsti sąjungą, pritraukti daugiau narių, kad jie būtų aktyvesni. Prienų rajonas yra šeimos ūkių kraštas. Dalis mūsų narių jau yra garbaus amžiaus, jie lankosi susirinkimuose, bet nėra tokie aktyvūs, nebenori garsiau pasireikšti, nors galėtų. Tad mano tikslas yra kuo daugiau pritraukti į mūsų veiklą jaunimo, einame ta linkme ir pamažu plečiamės.

Labai padeda Prienų r. ūkininkų sąjungos taryba, kurioje yra aktyvūs ūkininkai. Lankomės seniūnijose, bendraujame su žmonėmis, bandome įsiklausyti į jų problemas, tik visko išspręsti negali čia ir dabar, dažnai tam reikia ilgo ir nuoseklaus darbo.

Blogiausia, kad miestas ir kaimas yra suskaldyti tarpusavyje. Tam įtakos turi ir politikų sprendimai. Tačiau į mūsų organizuojamus renginius, šventes atvažiuoja ir miestiečiai, kurie džiaugiasi ir valgo mūsų natūralią kaimišką produkciją.

Bet viskas keičiasi, taip pat ir žmonių suvokimas, tad reikia laiko ir viskas stos į savo vietas.

Kaip manote, kokių savybių reikia turėti, kad galėtumėte įkvėpti bendruomenę pokyčiams, naujovėms, bendram darbui?

Savęs lydere dar nelaikau, manau, kad tik pradedu eiti tuo keliu. Man labai padeda ir M. Butkevičius, kuris nenutolo nuo mūsų veiklos, jo patirtis, pažintys, rekomendacijos tikrai praverčia. Reikia gebėti spręsti problemas, mokėti prie žmonių prieiti, turėti daug kantrybės. Bet žinojau, kur einu, kai ėmiausi šių pareigų.

Mūsų tauta mėgsta vieną didelį stalą, todėl nuolat kviečiu tarpusavyje bendradarbiauti ir bendrauti kaimynus ūkininkus, nes, pasitaiko, kai žmogus negali per kaimyno pievą pereiti. Labai svarbu, kad pirmiausia tarpusavyje jie būtų vieningi.  

Todėl važiuojame kartu į keliones, lankome vieni kitų ūkius, šiemet planuojame suorganizuoti lauko dienų, pamatyti, ką naujo augina kaimyniniai rajonai. Ir tam nereikia važiuoti toli, mūsų kraštas pilnas visokiausios produkcijos ir čia yra, ką pamatyti.   

Kas jus pastūmėjo imtis šeimos verslo – tautinio paveldo mėsos produktų gamybos?

Pastūmėjo prekybos centruose parduodama produkcija, kurioje gausu visokių priedų. Kas siūloma vaikams valgyti? Graudu žiūrėti, nors mes, lietuviai, turime tokias gilias mėsos gamybos tradicijas.

Mes su vyru ir ieškojome pirkti nedidelę įmonę, kuri galėtų gaminti tautinio paveldo statusą turinčius mėsos produktus. Ėmėmės patys tokios mėsos gamybos, sukūrėme keletą produktų. Juos gaminame pagal senolių receptūrą ir ne tik parduodame, bet ir patys valgome tai, ką gaminame. Tik problema tampa lietuviška kiauliena, kuri yra būtina tautinio paveldo produktui, nes kiaulininkystės ūkių mažai telikę. Todėl ir jos kaina daug didesnė negu atvežtinės ir brangina tautinio paveldo statusą turinčią produkciją. Šiuos produktus gaminame rankomis, rūkome su natūraliu dūmu. Tą kvapą labai išskiria ir pirkėjai.

Bet gaminame tik pagal užsakymus, masine gamyba neužsiimame.

Turite ir pienininkystės ūkį?

Taip, mano vyras turi nemažą robotizuotą ūkį Ukmergės rajone, aš prie namų savo reikmėms turiu keletą gyvulių, šiek tiek žemės, tad užsiauginu daržovių, vaisių. Su žemės ūkiu esame sulipę – rytas prasideda nuo žemės ūkio ir einame miegoti su mintimis apie jį.

Kaip vertinat moteris žemės ūkyje? Ar jų įtaka ir vaidmuo auga?

Manyčiau, kad moterų įtaka yra ir gana stipri. Nemačiau nė vieno šeimos ūkio, kuriame nebūtų moters. Jos gali būti ir tuo ūkio garvežiu, kuris samdo darbuotojus ir valdo ūkį, gali vairuoti traktorių, jau ir žemės ūkio techniką geba išmanyti ir pardavinėti. Moterys gal netgi atsakingesnės, mažiau rizikuoja. Vyrai, manyčiau, labiau spontaniški.

Jau nebėra to požiūrio, kad moters vieta namuose, gal tik vyresnioji karta dar turi stereotipų. Tačiau niekada nebus rezultato, jeigu dirbs vienas – vyras ar moteris. Visur reikia tandemo – ir šeimoje, ir bet kokiame versle, juo labiau žemės ūkyje.

Jūs – veikli moteris, sukatės kaip voverė rate?

Tikrai taip. Visos mano dienos suplanuotos į priekį, esu labai užimta, o dar turiu ir dukrytę. Jai mano dėmesio užtenka, tik sau pačiai laiko lieka tikrai mažai. Kartais ir bemiegių naktų būna, kartais ir pagalbos prireikia. Bet iš esmės spėju viską. Esminis dalykas man yra šeimos palaikymas.

Visada mėgau veikti, ne mano charakteriui sėdėti ir laukti, kad kažkas kažką už mane padarytų, norėjau būti įvertinta už pastangas. Visada suvokiau, kad niekas laurų ant kaklo nepakabins, jeigu pati nesistengsiu, žinau, kad ir kaip būtų, vis tiek viską išspręsiu ir padarysiu. Svarbiausia turėti sveikatos.

Kokius pokyčius norėtumėte matyti Lietuvos žemės ūkyje per artimiausius 5 ar 10 metų?

Labiausiai norėtųsi, kad atsigautų Lietuvos kaimas, kad kurtųsi nauji ūkiai ir į ūkininkauti grįžtų išsilavinęs, tėvų ūkininkų į mokslus išleistas jaunimas. Nes dalis ūkių tiesiog išnyksta, kai nebelieka kam jų perimti. Daugelis jaunų žmonių nenori žemės ūkio, nes labai gerai supranta, koks tai vargas ir rūpestis ir kalbant ne tik apie gyvulininkystės, bet ir augalininkystės ūkius.

Labai gaila, kai jaunimas, įgijęs geras specialybes, gavęs darbus mieste nemato tikslo dirbti ir investuoti į žemės ūkį. O juk žemės ūkis yra visos šalies pamatas.

Nepadeda ir kaimo supriešinimas su miestu, mano manymu, daugelis sprendimų žemės ūkiui priimami daugiau miesto, o ne kaimo žmonių. Dėl to ne visada įsigilinama į kaimo problemas ir rūpesčius. Tai reikia keisti, jeigu norime, kad jaunimas grįžtų į kaimą.

Valdžia turi bendradarbiauti su ūkininkais, mes turime būti kviečiami prie diskusijų stalo, nes dabar, susidaro vaizdas, kad žemės ūkis toks po padu pakištas, kitaip tariant, nesiskaitoma su mumis, o gaila.

Norėtųsi, kad Lietuvos žemės ūkis išliktų, maitintų tautą, bet, žiūrint iš šios dienos pozicijų, kartais gali atrodyti, kad kažkas turi tikslą Lietuvą palikti tik kaip vartotoją, bet ne žemės ūkio produkcijos gamintoją. Išliks tik patys stipriausieji, todėl ūkininkai turi jungtis į kooperatyvus, kad turėtų daugiau galios.

Jeigu visi ūkininkai būtų vieningi, galėtų daug ką padaryti (ką parodė ir Traktorių maršas), juolab kad ir naujas žemės ūkio ministras Ignas Hofmanas pats ūkininkas. Tikimės, kad jis priims teisingų sprendimų ūkininkų labui. Laikas parodys, kaip jam seksis, ar pavyks išlaikyti tvirtą stuburą, nes ne viskas nuo jo priklauso, bet tikime juo. Labai norėtųsi išsaugoti Lietuvos žemės ūkį, matyti kitokią, šviesesnę, jo ateitį, negu dabar ją matau.