Basf A1 01 02 24 Basf 01 02 24 m1
Aplinka, miškai
Išmintingas savininkas savo mišką tausoja

Vilnius, kovo 28 d. Siekiant, kad miško ištekliai nebūtų pereikvojami, labai svarbi miško savininkų savimonė. Net griežčiausi draudimai neteiks rezultato, jei savininkas pats nesupras, dėl kokių priežasčių ir kaip jis turi tausodamas naudoti savo mišką. Kaip reikėtų ugdyti ekologinę savininkų savimonę, diskutuota praėjusį penktadienį Lietuvos miško savininkų asociacijos surengtoje konferencijoje.

Europoje yra apie 16 mln. privačių miškų savininkų, Lietuvoje registruota beveik 250 tūkst. savininkų. Kaip Lietuvoje, taip ir visoje Europoje, savininkai valdo nedidelius miško plotus: vidurkis svyruoja nuo 2 iki 50 ha.

Bioversija m7 2024 02 22

Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis pastebi, kad Europos miškų ūkyje atsižvelgiama į būtinybę miškų išteklius tvarkyti subalansuotai: saugoma biologinė įvairovė, iškertama apie 60 proc. metinio prieaugio, stengiamasi palaikyti pusiausvirą tarp ekonominių, socialinių ir aplinkosauginių miško funkcijų. Jis įsitikinęs, kad ir Lietuvoje labai svarbu ugdyti saikingą miško vartotoją, kuris gamtos išteklius naudotų racionaliai. Toks saikingas vartotojas, A. Gaižučio įsitikinimu, ir būtų tas išsvajotasis aukso vidurys tarp „grobuoniško vartojimo ir platoniškos gamtos meilės ideologijos".

Miško savininkas, medžiotojas Paulius Rakštys, pats mišką paveldėjęs iš senelio, įsitikinęs, kad miškas - ne tik įvairiapusės naudos šaltinis, bet ir galimybė palikti ženklą apie savo buvimą ateities kartoms.

Paulius Rakštys

„Po 80 - 100 metų čia susirinks mūsų palikuonys ir svarstys, ar mes tikrai padarėme viską, kad išsaugotume pagrindinį šalies turtą - mišką, ar pakankamai racionaliai jį naudojom", - akina miško savininkas. O kad šios kartos išmokti darnaus miškininkavimo principai nebūtų užmirštami, būtina šviesti būsimuosius miško paveldėtojus - miško savininkų vaikus. Todėl, P. Rakščio įsitikinimu, darnaus tvarkymosi miške principai turėtų būti diegiami ne tik miško savininkams, bet ir jų vaikams.

Miškininkas ir miško savininkas Antanas Garbačiauskas įsitikinęs, kad viena galimybių nenuniokojant miško pasiimti iš jo naudą - taip vadinamos mažosios miško technikos naudojimas. Jis tikina, kad dirbant su mažąja miško technika medienai iš miško išvežti pakanka 2,5 m. pločio valksmų, pusamžiams medynams pakenkiama minimaliai, o po kiek laiko įėjus į išretintą miško plotą beveik nesimato, kad jame kažkas daryta.

Antanas Garbaļæ½iauskas

Tuo tarpu dirbant stambiąja technika tenka formuoti 5-6 m. pločio valksmus, apsisukimo vietose ir dar platesnius. Šitaip neretai smarkiai pakenkiama pusamžiams medynams, jie tampa būkliniais, tokiuose miškuose didesnė vėjovartų tikimybė. Dar vienas neginčijamas tokios technikos privalumas - nereikia paisyti sezoniškumo, tvarkytis ja miškuose galima beveik ištisus metus.

Asociacijos skaičiavimais, privataus miško problemos mūsų šalyje aktualios maždaug milijonui savininkų ir jų šeimos narių. Miško savininkas Romualdas Murėnas ragino nesislėpti už šių didelių skaičių ir apgailestaudamas pripažino, kad aktyvių miško savininkų yra gal tik 1 proc.

Romualdas Murļæ½nas

„Tokių, kurie atstato krūtinę ir įjungia savo neuronus bendram tikslui, labai mažai. Daugelis ramiai laukia, kol atsiras koks „durnelis", kuris išsireikalaus daugiau teisių, palengvinimų, įstatymų pakeitimų, o tada jau jie pasinaudos vaisiais", - apgailestauja miško savininkas. Jis įsitikinęs, kad labai svarbu, jog miško savininkams netrūktų ne tik ekologinės savimonės, bet ir pilietiško aktyvumo.

Trūksta gerojo savininkiškumo jausmo

Privatūs miškai Lietuvoje užima apie 837 tūkst. ha plotą. 2010 m. privačiuose miškuose iškirsta 3,6 mln. kub. m medienos. Aplinkos ministerijos Miškų departamento direktorius Valdas Vaičiūnas džiaugiasi, kad bendra situacija - tiek valstybiniuose, tiek privačiuose miškuose - gera, nes brandūs medynai sudaro tik apie 20 proc., vadinasi, ateities potencialas didelis. V. Vaičiūnas atkreipia dėmesį, kad didžiausi ūkinės veiklos apribojimai tenka valstybinių miškų valdytojams, nes taikomi I ir II grupės miškams, kur privačios nuosavybės beveik nėra. Kertinių miško buveinių taip pat gerokai daugiau valstybiniuose miškuose, nors privačių miškų savininkai prisiimti tokius įsipareigojimus skatinami parama.

Valdas vaiļæ½iļæ½nas

V. Vaičiūnas džiaugiasi, kad beveik susitvarkė prieš keletą metų opi buvusi privačių miškų neatkūrimo problema - šiandien 99 proc. kirtaviečių atkuriama laiku. Tačiau nerimą kelia atkūrimo kokybė, mat daugiau nei pusė (apie 60 proc.) kirtaviečių privačiuose miškuose tiesiog paliekama savaiminiam atžėlimui. V. Vaičiūno įsitikinimu, mūsų geografinėje platumoje tai tikrai per daug. Kita opi problema privačiuose miškuose - jaunuolynų neugdymas. Pasak V. Vaičiūno, per praėjusį dešimtmetį privačiuose miškuose išugdyta tik 1 tūkst. ha, kai potencialas buvo - apie 12 tūkst. ha. Vadinasi, privačiuose miškuose išugdyta viso labo 7 proc. jaunuolynų. Nors tokia veikla kai kuriais atvejais skatinama parama, tačiau, miškininko įsitikinimu, kur kas didesnė paskata būtų, jei iš jaunuolynų iškirstą biomasę savininkai galėtų parduoti biokuro katilinėms.

Pati didžiausia privataus miškų ūkio problema, V. Vaičiūno įsitikinimu, - neinvestavimas į miško infrastruktūrą. Savininkai dažniausiai valdo nedidelius miško plotus, kiekvienas rūpinasi tik savo mišku, nėra kam rūpintis priešgaisrinės apsaugos priemonių diegimu, kvartalinių linijų žymėjimu, kelių tvarkymu, nebekalbant apie rekreacinių objektų rengimą. Pavienių iniciatyvų pasitaiko, tačiau tai iki šiol daugiau išimtis nei taisyklė. V. Vaičiūnas įsitikinęs, kad taip neturėtų būti - reikia rasti būdų, kaip sutelkti lėšas bendrų interesų tenkinimui, infrastruktūros gerinimui.

V. Vaičiūnas tikisi, kad gerų pokyčių ir aiškumo tiek valstybinių, tiek privačių miškų valdytojams atneš 2011 m. parengti numatyta Nacionalinė miškų ūkio sektoriaus plėtros programa.

Siūlo leisti savininkams apsigyventi savo miške

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas įsitikinęs, kad tai, jog Lietuvoje miško savininkai valdo nedidelius plotus, yra veikiau privalumas nei trūkumas, siekiant darnaus ūkininkavimo miškuose, miškų išteklių nepereikvojimo. „Smulkūs savininkai niekada neniokos savo valdos", - įsitikinęs jis. Tačiau tikėtis, kad jie investuos į miško infrastuktūrą, pasak jo, neverta - neracionalu investuoti į kelią tam, kad vieną kartą per dvi generacijas išsivežtum medieną iš savo nedidelio ploto.

J. Šimėnas tikina, kad turėtume ne ieškoti kelių, kaip kompensuoti savininkų materialinius nuostolius už aplinkosauginių apribojimų jo sklype laikymąsi, tačiau siekti to, kad miškai būtų naudojami nepažeidžiant darnumo principų - tuomet ir kompensacijų nereikės mokėti.

Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas mano, kad šalyje egzistuojanti miškų administravimo sistema pakankamai efektyvi, visų miškų į privačių savininkų rankas tikrai nereikėtų atiduoti. Tačiau, jo nuomone, būtent tie 50 proc. šalies miškų, kurie yra valstybiniai, jie ir turi tenkinti taip vadinamus viešųjų interesų poreikius - būti skirti visai visuomenei. Privatūs miškai, kaip ir bet kuri privati nuosavybė, J. Šimėno įsitikinimu, daugiausia naudos turėtų nešti savininkui. Problema, kad tiek valstybiniuose, tiek privačiuose miškuose galioja tie patys teisės aktai, dėl ko, J. Šimėno įsitikinimu, pernelyg suvaržomos privačių miškų savininkų teisės. Todėl jo iniciatyva siūlomi Miškų įstatymo pakeitimai, kurie suteiktų miško savininkui daugiau teisių.

Daugiausiai diskusijų sukėlė siūlymas liberaliau leisti keisti žemės paskirtį ir siūlymas leisti savininkams kurtis savo miške. J. Šimėnas įsitikinęs, kad miško savininkas jaus kur kas didesnę atsakomybę, norės miške tvarkytis nepažeisdamas darnumo principų, jei savo miške galės gyventi ar vasaroti pats, jo vaikai. Siūloma įstatymo pakeitimu įtvirtinti leidimą kiekvienam miško savininkui leisti vienoje miško valdoje pasistatyti vieną sodybą, sodybos formavimui išskiriant 0,2 ha plotą. J. Šimėnas įsitikinęs, kad numatyta pakankamai saugiklių, jog šia įstatymo nuostata nebūtų piktnaudžiaujama.

Alternatyva - privatūs rezervatai

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorės pavaduotoja Rūta Gruzdytė įsitikinusi, jog nėra būtinybės leisti savininkams statytis sodybas savo valdoje, nes nėra tokio didelio urbanizacijos poreikio - jau stovinčiose senose sodybose niekas nesikuria. Kita vertus, baiminamasi, kad išskirtinio grožio gamtos vietose bus piktnaudžiaujama šiuo leidimu. Pavyzdžiui, aplink Aukštaitijos ežerus labai nedidelės miško savininkų valdos, tad didelė tikimybė, kad visi jie bus užstatyti. 

Rļæ½ta Gruzdytļæ½

R. Gruzdytė pasakoja, kad ir dabar VSTT darbuotojams skambina žmonės sakydami, kad negali įeiti į mišką per tvorą, o savininkas pasiteiravus atkerta, kad niekas nedraudžia apsitverti sodybos (nors kartu su ja apsitvėręs ir kelis ha miško).

Nepritarimą siūlomoms Miškų įstatymo pataisoms yra išreiškusios ir nevyriausybinės aplinkosauginės organizacijos. Judėjimo „Už gamtą" vadovas Algirdas Knystautas nuogąstauja, kad leidus savininkams kurtis savo miškuose, bus uždegta žalia šviesa greito pasipelnymo siekiantiems savininkams. Jei sodybą atkurs buvęs savininkas, ar jo palikuonis - nieko baisaus, bet jei šį kąsnį užuos verslo atstovai, gali kilti pavojus šalies kraštovaizdžio, biologinės įvairovės išsaugojimui. Baiminamasi, kad įteisinus 0,2 ha ploto namų valdų formavimą privačiuose miškuose netektume tūkstančių ha miško, be to, kadangi daugelis statinių būtų statoma netoli vandens telkinių, padidėtų jų užterštumas ir būtų apribotos visuomenės teisės lankytis šiose vietovėse. Nerimą kelia ir siūlymas nuo 0,1 iki 0,5 ha didinti miško ploto sąvoką, baiminamasi, kad dėl to neliktų daug svarbių smulkių vadinamųjų agromiškelių.

Algirdas Knystautas

A. Knystautas įsitikinęs, kad miško savininkas visai kitaip pasižiūrėtų į savo turimą turtą, jei pasiryžtų savo valdoje įsteigti privatų rezervatą. Čia aplinkosaugininkas mato galimybę savininkams savo miškuose užsiimti alternatyvia veikla, pavyzdžiui, vystyti ekologinį turizmą. Pasak jo, savininkai, kurie nesirengia savo miškuose užsiimti aktyviu ūkininkavimu, galėtų pasirūpinti geresnėmis sąlygomis savo miške gyventi paukščiams (kelti inkilus, dirbtinius lizdus) ir šitaip „vilioti" entuziastus paukščių stebėtojus. Ypač, jei jų miško valdos netoli vandens telkinių. Toks „miškininkavimo metodas" beveik nereikalautų investicijų, tačiau galėtų teikti savininkams naudos iš ekologinio turizmo bei padėtų suprasti, kad didžiausias turtas jų miškuose - anaiptol ne mediena.

MŪ inf.

    Gudinas -  23 06 14 + MU 2024

    (0)

    Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

    Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

    Norėdami parašyti savo nuomonę – prisijunkite.

    Apklausa
    Kokių priemonių imatės dėl užmirkusių žieminių pasėlių?
    Visos apklausos