Prienai. Dvidešimt penkerių gyvavimo metų sukaktį švenčianti Lietuvos pieno gamintojų asociacija kviečia pieno gamintojus būti vieningus ir toliau kartu kovoti dėl geresnės pieno ūkio ateities.

Apie Lietuvos pieno ūkių pasiekimus, perspektyvas ir laukiančius iššūkius kalbėta šventinėje konferencijoje, skirtoje Lietuvos pieno gamintojų asociacijos 25 m. gyvavimo sukakčiai paminėti. Konferencija surengta asociacijos prezidento Jono Vilionio sodyboje Pašventupio k., Prienų rajone.

„Lietuviškas pienas reikalingas mūsų vartotojams, mūsų žmonėms. Tad pieno gamintojams linkiu ištvermės, vienybės, kad nesiskaldytumėme ir tikslą pasiektume. Svarbiausia, kad būtume vieningi ir vienas kitam reikalingi“, – sakė Jonas Vilionis, linkėdamas pieno gamintojams sėkmėsdarbe ir laimės varge

Asociacijos prezidentas J. Vilionis apgailestavo, kad pieno sektoriuje einama mažėjimo kryptimi, įskaitant ir karvių skaičiaus, ir jų laikytojų mažėjimą, tačiau neabejojo, kad liko ištvermingiausi ir Lietuvai reikalingiausi pieno gamintojai. Dideles viltis jis deda ir į naująjį žemės ūkio ministrą Giedrių Surplį.

„Ko nepadarė ankstesnė valdžia, gal pavyks naujam jaunam, energingam ministrui padaryti. Jei reikės, eisime į Europos Komisiją buldozeriu, nes turime pagaliau tapti pilnateisiais Europos Sąjungos nariais, gauti tokias pat išmokas, kaip ir kiti ES žemdirbiai“, – ryžtingai nusiteikęs asociacijos prezidentas. Jis prasitarė apie planus protestuoti Briuselyje, tik prieš tai dar žadama susitikti ir susivienyti su latvių bei estų žemdirbiais.

„Pieno gamintojams linkiu vienybės, o prezidentui ir toliau laikyti vairą savo tvirtose rankose. Sunku rasti tokį žmogų, kuris visiems valdžios atstovams, tarp jų ir man, neduoda ramiai gyventi. Dėl to ir vyksta geri pokyčiai“, – neabejojo Prienų r. sav. meras Alvydas Vaicekauskas

Žemės ūkio ministras Giedrius Surplys linkėjo asociacijai gyvuoti dar ilgai, išlaikant gyvybingą pieno sektorių mūsų šalyje, plečiant lietuviškų karvių populiaciją ir pieno gamybą. Angliškai kreipdamasis į Europos pieno tarybos prezidentą Erviną Šopgesą (Erwin Schöpges), jis pabrėžė, kad Lietuva garsesnė savo krepšininkais nei pienu. „Niekas negali paaiškinti, kodėl tokia maža šalis turi tokius gerus krepšininkus. Pirmiausia turbūt dėl to, kad jie vartoja lietuvišką pieną“, – šmaikštavo ministras.

Jis sutiko, kad būtina surasti geriausią pieno kainos formulę, siekti, kad išmokos būtų vienodos kaip ir turtingų šalių. „Nenoriu dalyti pažadų, bet aktyviai šiais klausimais dirbame. Stengiamės išnaudoti visas galimybes ir tiek Briuselyje, tiek ir kitų valstybių sostinėse priminti, kad vieniems mokėti 170 Eur/ha, kitiems 600 Eur/ha yra nesąžininga konkurencija, kuri kelia ir žemės kainų, ir atlyginimų nelygybę“, – sakė G. Surplys, kviesdamas teikti pasiūlymus ir argumentus derybinėms pozicijoms stiprinti.

Nuolat mūšyje

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas priminė, kad per 25 metus asociacija nuėjo nelengvą kelią, nuolat būdama mūšyje, dalyvaudama įvairiose protesto akcijose. „Vienose pirmųjų akcijų teko ir man pulką į Liuksemburgą vesti ir kovoti už pieno sektoriaus interesus. Skeptikai sakė, ką jūs ten laimėsite. Nedaug laimėjome – keletas milijonų parvažiavo į Lietuvą. Vienoje krūvoje dideli pinigai, bet kai padalini visam sektoriui, gaunami skatikai. Pieno sektorius nuolat susidūrė su iššūkiais, kai jau atrodo, kad įkvepi oro, atsiranda viltis, vėl neri žemyn, į nežinomybę“, – pieno sektoriaus situaciją apibūdino A. Stančikas.

Jo pastebėjimu, skaudžiausia, kad dėl sektoriaus nestabilumo ir politikų padarytų klaidų, tarp kurių jis išskyrė neproporcingą europinių lėšų paskirstymą, šios veiklos nenori tęsti jaunimas. „Jei ankstesniuose finansiniuose perioduose latviai po 50 proc. paramos skyrė augalininkystei ir gyvulininkystei, tai pas mus paskirstymas buvo visai kitoks ir gyvulininkystė gavo kur kas mažiau. Todėl nemaža dalis ūkių yra nemodernūs. Jei melžimo įranga nupirkta dėvėta Vokietijoje, Rietavo turguje įsigytas šaldytuvas, o ūkyje dirba naudota rusiška technika, tai kaip tą jaunimą ir priviliosi. Dauguma jų renkasi užsienį ir ten dirba ūkiuose“, – sakė A. Stančikas, nepaisant liūdnos statistikos, kviesdamas tikėti ateitimi ir tikslo siekti dirbant išvien.

Europos pieno tarybos (EMB) prezidentas Ervinas Šopgesas, turintis savo ūkį Belgijoje, pabrėžė, kad žemos pieno kainos – ypač skaudi tema šeimos ūkiams, kurie, negaudami atitinkamo atlygio už savo darbą, negali finansiškai išsilaikyti. Dėl to daugėja psichologinių problemų, griūva šeimos, o jaunimas nenori perimti kelių kartų puoselėtos veiklos.

Jis priminė, kad 15 šalių atstovaujanti Europos pieno taryba (jai taip pat priklauso ir Lietuvos pieno gamintojų asociacija) – tai solidarumo judėjimas, kurio pagrindinis tikslas – ginti visų pieno gamintojų interesus, pirmiausia kovojant dėl teisingos pieno kainos.

„Norime gauti pajamas iš savo ūkių. Norime būti savarankiški ir nepriklausomi nuo ES išmokų. Mes, ūkininkai, maitiname tautą ir norime tvaraus žemės ūkio. Šeimos ūkis gamina aukštos kokybės produktus, todėl nenorime, kad mūsų produkcija ateityje priklausytų nuo didelių koncernų“, – sakė E. Šopgesas, kalbėdamas apie būtinybę įsteigti rinkos stebėjimo įstaigą. Jo teigimu, būtina paskaičiuoti, kiek kiekvienoje šalyje kainuoja pagaminti litrą pieno ir tuo remiantis nustatyti pardavimo kainą.

Ervinas Šopgesas priminė Europos pieno tarybos narių protesto akcijas, kai 2009 m. Briuselyje į laukus išpilta 3 mln. l pieno, o 2013 m. apipiltas pienu Europos Parlamentas. Ieškant dialogo su politikais, nuolat vyksta demonstracijos prie Briuselio. „Tas, kuris kovoja, gali ir pralaimėti, bet tas, kuris nekovoja, jau pralaimėjo“, – pabrėždamas vienybę su Lietuvos pieno gamintojais sakė E. Šopgesas

Pieno tarybos prezidentas piktinosi Europos Komisijos sprendimu nupirkti 400 tūkst. t pieno miltelių (beje, tokį kiekį pagamina vien tik Belgijos pieno ūkis), mokant po 1 800 Eur/t, ir po dvejų metų juos parduoti po 1 200 Eur/t. Negana to, dar papildomai sumokėti reikėjo ir miltelių sandėliavimo išlaidas.

„Pieno milteliai, kurie buvo sandėliuojami dvejus metus, dar ir šiandien dempinguoja pieno kainą. Jie parduoti į Vakarų Afriką, todėl turintys 4–5 karves vietos ūkininkai negali parduoti savo pieno – mes su savo pigiais pieno milteliais griauname jų egzistenciją. Už 3–5 m. kelsime klausimą, kodėl turime tiek daug pabėgėlių iš Vakarų Afrikos“, – apie politikų klaidų pasekmes kalbėjo Pieno tarybos prezidentas.

Įregistravo pataisą pieno kainos „grindims“ apibrėžti

Pristatydamas bendrąją žemės ūkio politiką, Europos Parlamento narys Bronis Ropė pabrėžė visų institucijų ir asociacijų indėlį, kovojant dėl teisės būti lygiaverčiais ES šalių nariais ir siekiant vienodų išmokų.

„Bendro darbo ir pastangų dėka Komisija suprato, kad taip likti, kaip buvo 2014–2020 m. negali, todėl buvo pasiūlyta 7 valstybėms narėms, tarp jų ir Lietuvai, nemažinti, o didinti paramą bendrajai žemės ūkio politikai“, – sakė R. Ropė.

„Rengiamas vienas svarbiausių dokumentų – taisyklės, kurių pagrindu valstybės narėsrengs strateginius planus. Tad mūsų visų laukia įtemptas darbas. Labai svarbu argumentai, jei norime kažką keisti, būtina įrodyti, kodėl to reikia“, – visas suinteresuotas šalis išsakyti savo nuomonę kvietė Bronis Ropė (kairėje)

Kitas svarbus pasiekimas – Europos Parlamente pristatyta nauja direktyva dėl nesąžiningos prekybos. Nors 20 šalių, tarp jų ir Lietuva, turi atitinkamus įstatymus ir vienaip ar kitaip reguliuoja nesąžiningą prekybą, tačiau, parlamentarų nuomone, tai turėtų būti ne savanoriškas, bet privalomas reguliavimas. B. Ropė atkreipė dėmesį, kad naujojoje direktyvoje jis pasigedo „grindų“, tai yra mažiausios kainos, kokią supirkėjai, prekybininkai turi mokėti.

„Tai galėtų būti savikainos, vidutinių ar tiesioginių išlaidų suma. Tokį pasiūlymą esu įregistravęs, manau, taip būtų apginta rinka. Jei būtų, pvz., pasirinkta vidutinė europinė savikaina, viena šalis negautų po 50, kita – po 15 ct/l pieno. Reikia ieškoti protingo vidurkio“, – pokyčių siūlymus pristatė B. Ropė.

Karvių ir jų laikytojų mažėjo, bet išaugo produktyvumas

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro Gyvūnų ir gyvūnų produktų apskaitos departamento direktorė Daiva Beinorienė apžvelgė pienininkystės sektoriaus raidą per pastarąjį ketvirtį amžiaus. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, prieš 25 m. Lietuvoje buvo 737 tūkst. pieninių veislių karvių 240 tūkst. ūkių, dabar – 270 tūkst. karvių laikomos 41 tūkst. ūkių.

Pienininkystės sektoriaus raidą per pastarąjį ketvirtį amžiaus apžvelgė Daiva Beinorienė

Nors per ketvirtį amžiaus pieninių karvių laikytojų sumažėjo 83 proc., o pieninių karvių – 63 proc., tačiau 2,2 karto išaugo vidutinis bandos dydis (nuo 2 iki 7 karvių), gana stipriai pakilo ir produktyvumas. Jei prieš 25 m. iš vienos karvės buvo melžiama vidutiniškai po 2 700 kg pieno, tai dabartinis vidurkis – daugiau kaip 5 500 kg pieno iš karvės.

„Ūkininkų bandose iš karvės buvo melžiama vidutiniškai po 3 300 kg, dabar – daugiau kaip po 5 000 kg iš karvės. Didžiausias šuolis įvyko bendrovėse – nuo 2 000 iki 8 000 kg iš karvės. Čia vyrauja stambios bandos (nuo 170 karvių išaugo iki 367) ir visiškai kitoks ūkininkavimo principas“, – pastebėjo D. Beinorienė.

Nepaisant to, kad per 25 m. karvių ir jų laikytojų skaičius drastiškai sumažėjo, parduodamo pieno kiekis sumažėjo vos 6 proc.: nuo 1,5 mln. t iki 1,4 mln. t pieno. „Akivaizdu, kad auga produktyvumas ir ūkių efektyvumas, taip pat auga ir ūkininkų sąmoningumas, nes didėja ir kontroliuojamų karvių bei bandų skaičius, o gauti duomenys naudojami bandoms valdyti“, – pabrėžė apskaitos specialistė. Dabar vidutinė kontroliuojama banda yra 43 karvės, o iš viso kontroliuojama daugiau kaip 50 proc. visų laikomų karvių.

Lietuviškas pienas išsiskiria savo kokybe

Pasveikinti asociaciją ir jos narius su garbingu jubiliejumi susirinko gausus būrys įvairiausių įstaigų ir institucijų atstovų. Žemės ūkio rūmų pirmininkas Arūnas Svitojus kvietė pieno gamintojus nenuleisti rankų, tikėti tuo, ką daro, nes pieno ūkis – pati perspektyviausia žemės ūkio šaka, duodanti duoną ne tik šeimoms, bet ir išlaikanti gretimus verslus – perdirbimą, prekybą, pramonę.

Lietuvos ūkininkų sąjungos ir Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkas Jonas Talmantas nepraleido progos pakalbėti apie mažesnes mūsų žemdirbiams mokamas išmokas, padidintų mokesčių naštą, taip pat, jo teigimu, nacionaliniu lygmeniu vykdomą visų žemės ūkio sričių genocidą.

„Pirmiausia supriešinamas kaimas su miestu, nes kaimas pateikiamas kaip tas, kuris ima išmokas ir vis jam negana. Tada priešinami stambūs ūkiai su smulkiais, vidutiniai su smulkiais. Negana to, Susietų asmenų įstatymas baigia supriešinti tėvus su vaikais“, – vardino J. Talmantas. Kreipdamasis į ministrą G. Surplį, jis prašė ministerijos nerašinėti jiems ilgiausių raštų į konkrečius paklausimus, o aiškiai ir konkrečiai atsakyti į klausimus.

Bendrovės „Marijampolės pieno konservai“ savininkas ir valdybos pirmininkas Raimundas Karpavičius patikino, kad rinkoje tikro pieno pertekliaus nėra, jo trūkumas siekia apie 20 proc. Jo teigimu, didžiausia problema ta, kad siūloma gaminti ne pieną, o jo produktus su tam tikrais papildais ar pakaitalais ir taip manipuliuojama rinka.

„Taip iš karto mes remiame sveikatos apsaugą arba vaistų gamintojus, nes, naudojant pakaitalus ar papildus, pienas tampa nebe pienu, todėl pasekmės bus neišvengiamos“, – pripažino įmonės savininkas. Jis atskleidė, kad šiuo metu įmonė ieško naujų eksporto rinkų, intensyviai dirba su Ispanijos rinka, bando įgyvendinti pieno naudojimo vaikų maistui projektą. R. Karpavičiaus teigimu, lietuviškas pienas yra itin kokybiškas, savo kokybe nusileidžiantis tik Šveicarijoje ir Austrijoje pagamintam pienui.

Konferencijos pabaigoje Lietuvos pieno gamintojų asociacijos prezidentas J. Vilionis valdžios atstovams įteikė atminimui po ąsotį, o Biržų r. ūkininkė Vaidutė Stankevičienė – po sūrį, kviesdami atkreipti dėmesį į pieno gamintojų ir visų Lietuvos žemdirbių problemas.

Užsakymo Nr. 9513