Akademija (Kauno r.). Derliaus siekis prasideda nuo stiprių šaknų suformavimo – šią agronominę tiesą savo kailiu išbandė ne vienas žemdirbys.

O šaknų tvirtumas savo ruožtu neatsiejamas nuo dirvožemio derlumo ir maisto medžiagų prieinamumo. Kokiomis priemonėmis galime padėti dirvožemiui?

Aleksandro Stulginskio universitete (ASU) vykusioje mokslinėje konferencijoje „Augalų šaknys – biologija, morfologija ir funkcijos“ išsamiai nagrinėtos dirvožemio biologinio aktyvumo, mikroorganizmų ryšių su augalais, mikorizės formavimosi, mikroorganizmų bendrijų funkcionalumo, mineralinio azoto išsiplovimo mažinimo galimybės ir kitos aktualios temos.

Konferencijos mokslinio komiteto pirmininkė Jūratė Aleinikovienė pabrėžė, kad renginys jau tampa tradicinis – organizuojamas trečiąjį kartą

„Tradecorp“ direktorė Baltijos šalyse Renata Laurė prisiminė, kad kažkada prabilusi apie dirvožemio gerinimo priemones – amino ir vulvo rūgštis – ji Lietuvoje buvo tarsi balta varna, mat prieš 10 metų dar visai nebuvo kreipiama dėmesio, kaip padidinti dirvožemio derlumą ir gyvybingumą. Dabar išryškėjo to pasekmės: suskeldėję arba užmirkę laukai, dirvos rūgštėjimas, netolygus augalų dygimas, suvargusios augalų šaknys ir t. t.

Dažnai būna taip, kad rudenį pasėliai atrodo vešlūs, tačiau tų augalų šaknys yra silpnos. Tarkime, žieminiai rapsai neturėtų gauti daug azoto iš rudens, nes pirmiausia jie turi suformuoti tvirtas šaknis, o ne išeiti į lapus. Pavasarį taip pat negalima piktnaudžiauti per didelėmis vienkartinėmis azoto normomis. Neigiamą poveikį šaknims daro ir dirviniai herbicidai, todėl, R. Laurės teigimu, su dirviniais herbicidais būtina naudoti humines ir amino rūgštis, derančias su AAP.

„Kaip ūkininkai priima inovacijas? Yra labai įvairių žmonių. Vieni žiūri labai primityviai, nors turi labai brangią techniką – dėl to labai gaila. Kiti įsiklauso į rekomendacijas. Galiu pasakyti viena: ūkininkai yra labai pavargę nuo komersantų. Jiems reikia veiksmingų technologinių sprendimų“, – kalbėjo R. Laurė.

„Mažai dėmesio skiriama augalų apsaugos produktų ir lapų trąšų suderinamumui. Keičiantis veikliosioms medžiagoms, skirtingų kompanijų produktų suderinamumas tampa iššūkiu“, – pastebėjo Renata Laurė

Pastaraisiais metais įvairūs biostimuliatoriai (juos ūkininkai dažnai žino kaip mikrotrąšas) Lietuvoje labai išplito – netgi skaičiuojama, kad kas trečias dirbamos žemės hektaras Lietuvoje yra apdorojamas biostimuliatoriais, o kone visos agrocheminės kompanijos savo prekių segmente turi šių produktų. „Baltijos šalys yra lyderės, kuriose biostumuliatorių parduodama įspūdingai daug. Pagal pardavimų kiekį pirmauja aminorūgštys su tam tikrais mikroelementais“, – pastebėjo R. Laurė.

VU dėstytojas, kompanijos „Bioenergy“ laboratorijos vadovas Audrius Gegeckas savo  pranešime kalbėjo apie dirvožemio mikroorganizmų naudą ir jų ryšius su augalais. Mikroorganizmų įvairovė yra tiesiog nesuskaičiuojama, kiekviename šaukštelyje dirvožemio knibžda milijardai skirtingų mikroorgamizmų. Dirvos paviršiuje, prie augalų šaknų mikroorganizmų koncentracija yra didžiausia.

Kompanijos „Bioenergy“ laboratorijos vadovas Audrius Gegeckas sukauptomis žiniomis dalijasi ir skaitydamas paskaitas Vilniaus universiteto Mikrobiologijos ir biotechnologijos katedros studentams

„Kaip sukurti mikroorganizmų kokteilį tam tikro tipo augalams? Kaip augalai prisikviečia mikroorganizmus?“, – esminius klausimus, kuriuos tenka spręsti savo darbe kuriant produktus ir stovint prie bioreaktorių, įvardijo A. Gegeckas.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Vėžaičių filialo doktorantė Donata Tomchuk tyrimuose nagrinėja dirvožemio biologinį aktyvumą trumpalaikiuose ir ilgalaikiuose žolynuose, maisto medžiagų ciklą dirvožemyje, nes mikroorganizmai maitinasi augalų liekanomis ir šaknų išskyromis.

Nustatyta, kad žolynų šaknų anglies ir azoto (C:N) santykis nulemia mineralizacijos aktyvumą. O pats paprasčiausias metodas nustatyti, ar dirvožemis biologiškai aktyvus – užkasti į žemę medvilninio drabužio skiautę ir palikti 2–3 mėnesiams: kuo mažiau medvilnės bus likę, tuo didesnis dirvožemio aktyvumas.

Daug klausimų pranešėjams uždavė Žemės ūkio ministerijos Ekonomikos ir tarptautinio bendradarbiavimo departamento direktoriaus pavaduotojas Zigmas Medingis

Dirvoje aktyviai veikia ne tik „gerieji“ mikroorganizmai, bet ir įvairūs patogenai – apie tai išsamius pranešimus skaitė LAMMC Žemdirbystės instituto direktoriaus pavaduotoja eksperimentinei plėtrai, Augalų patologijos ir apsaugos skyriaus vedėja Roma Semaškienė bei ASU Agronomijos fakulteto docentė Sonata Kazlauskaitė.

Dirvos patogenai – tai grybai, bakterijos, virusai ir nematodai. R. Semaškienė daugiausia kalbėjo apie patogeninius grybus ir įvardijo pavojingiausias jų sukeliamas per dirvą plintančias rapsų, javų, žirnių, bulvių ligas.

Pastaraisiais metais nemažai nuostolių padaro rapsų verticiliozė. Pagrindinis infekcijos šaltinis – sukėlėjo Verticilium spp. mikroskleročiai, dirvoje išgyvenantys iki 10–15 metų ir dar ilgiau. Augalai užsikrečia tuoj pat po sėjos, o ligos simptomai išryškėja rapsų vegetacijos metu. Nauja rapsų augintojų problema – šaknų gumbas. Tiesa, dabar jau yra iš dalies atsparių šiai ligai veislių.

Pirmoji iš javų ligų, plintančių per dirvą ir augalų liekanas – stiebalūžė. Jos plitimo rizikos faktoriai – ankstyva sėja, kritulių kiekis kovo-gegužės mėnesiais daugiau kaip 170 mm, sunkus dirvožemis, atsėliuoti kviečiai.

Stiebalūžę mūsų žemdirbiai jau gerai žino, o štai rizoktoniozė plinta neseniai. „Gamta tuštumos nemėgsta. Išsprendus stiebalūžės problemą, augalus gali pažeisti rizoktoniozė. Šių ligų požymius galima ir supainioti. Svarbiausias skirtumas – pažeidimo vieta: rizoktoniozės pažeidimai būna aukščiau ant stiebo, o stiebalūžės – ties stiebo pagrindu“, – paaiškino R. Semaškienė.

Dar viena liga – javaklupė – gali išplisti laukuose šiemet, nes užmirkusios dirvos yra vienas iš rizikos faktorių. Apskritai per dirvą plintančias ligas skatina nesubalansuotos sėjomainos, kai auginama per daug javų. Beje, klimato šiltėjimas dirvos patogenus gali paveikti įvairiai: vienų gali padaugėti, o kitų sumažėti.

MŪ inf.