Pakruojis. Inga Bužavienė kartu su seserim Dina Matickienė bei šeimomis jau daugiau nei tris dešimtmečius puoselėja mišrų ūkį. Dirbama apie 350 hektarų žemės, iš jų 50 ha užima žolynai. Tvartuose mūkia per 200 galvijų, pusė jų – melžiamos karvės.

Vidutinis primilžis viršija 10 tūkst. kg pieno per metus. Kaip sako I. Bužavienė, vienybė šeimoje ir žinios – ūkio stiprybė, padėjusi įveikti ne vieną krizę pieno sektoriuje. 

Ūkis skaičiuoja jau kelis dešimtmečius. Kaip per tuos metus jis keitėsi ir kodėl pasirinkote pienininkystės kelią?

Visa ko pradininkas buvo tėtis. Galima sakyti, dar 1991 m. jis kartu su mama įkūrė ūkį. Išeidamas iš kolūkio gavo 20 veislinių Lietuvos žalųjų karvių, nuo kurių viskas ir prasidėjo. Po kelerių metų įsigijome dar 15 Vokietijos žalmargių veislinių telyčių – taip pamažu ūkis plėtėsi.

Abi su sese mokėmės tuometėje Žemės ūkio akademijoje: aš – agronomiją, sesuo – buhalteriją. Ten ir savo vyrus sutikome: aš „parsivedžiau“ agronomą, sesuo – mechaniką (juokiasi). Kadangi ūkyje dviejų agronomų nereikėjo, teko persikvalifikuoti – tapau zootechnike. Lankiau daugybę seminarų, mokymų, o daugiausia patirties sukaupiau per praktiką.

Taip ir pasiskirstėme darbus: sesuo tvarko ūkių buhalteriją, jos vyras prižiūri techniką, mano vyras rūpinasi laukais ir augalininkyste, o aš – gyvulininkystės baru. Dirbame labai draugiškai, be jokių nesutarimų – dvi šeimos, bet viena kryptis.

Iš pradžių ūkininkavome kartu su tėvais, tačiau kai tėtis iškeliavo Anapilin, ūkio vairą perėmėme mes. Mama, turinti ekonomistės išsilavinimą, daug padėjo – rengė projektus, rašė ūkio ataskaitas.

Šiandien ūkyje laikome apie 100 karvių, 100 telyčių ir 70 buliukų. Vis dar stengiamės išsaugoti Lietuvos žalųjų veislę, nors ji jau gerokai suholšteinizuota. Ūkiai – atskiri, bet dirbame išvien. Ir, matyt, būtent ta šeimos vienybė mus išlaikė visus šiuos metus.

O kaip jaunoji karta? Ar vaikai nori tęsti šeimos ūkio tradicijas?

Tiek mano du sūnūs ir dukra, tiek sesers abi dukros nuo pat mažens buvo šalia – padėdavo darbuose, augo ūkyje, matė viską iš vidaus. Mūsų vyriausias sūnus Egidijus sugrįžo į ūkį – savęs kitur net neįsivaizdavo. Baigęs VDU Žemės ūkio akademiją, jis parengė projektą jaunojo ūkininko veiklai ir dabar iš mūsų perima buliukų auginimą, vysto mėsinės galvijininkystės kryptį.

Jausmas labai geras – matyti, kad vaikai tęsia pradėtus darbus. Visi mes, galima sakyti, ūkininkai iš pašaukimo. Puoselėjame šeimos tradicijas, nors, tiesą sakant, kartais pritrūksta verslumo gyslelės. Dirbame daug, kartais bandome, klystame, vėl ieškome geresnių sprendimų.

Laiko viskam reikia – ir planavimui, ir projektų rengimui. Ne kartą pasinaudojome ES parama ūkio plėtrai, dalyvaujame įvairiose veiklose. Štai ir dabar – esame „Sausrai atsparių žolynų įrengimas ir tvarių pašarų gamyba“ (SAŽ) projekto dalyviai, kur kartu su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos konsultantais ieškome, kaip žolynus padaryti atsparesnius sausroms, o pašarus – maistingesnius.

Kas, jūsų nuomone, šiandien lemia pieno ūkio sėkmę – technika, žinios, konsultacijos, atkaklumas ar viskas kartu?

Aišku, kad viskas kartu. Labai daug reiškia konsultacijos, ypač gyvulininkystės klausimais. Man jos itin svarbios – visada ieškau informacijos, dalyvauju seminaruose, domiuosi naujovėmis.

Be to, jau trejus metus į mūsų ūkį atvyksta LŽŪKT mobilioji laboratorija. Jos specialistai nustato ankstyvą veršingumą, patikrina bandos sveikatos rodiklius – tai labai padeda priimant sprendimus. Ūkininkaujant bet kurios žinios yra svarbios – jei ne šiandien, tai rytoj tikrai pravers.

Technika, patirtis, konsultacijos, atkaklumas – visa tai grandinės dalys, be kurių šiuolaikinis ūkis tiesiog negalėtų išsilaikyti. Mūsų darbas nelengvas, bet mylimas. Kai matai sveiką bandą, gerus rezultatus ir vaikus, kurie nori tęsti pradėtą kelią, supranti, kad visos pastangos buvo vertos.

Visą straipsnį skaitykite agroakademija.lt