Šiaudinis reikalas: atliekų neskiriame nuo turto
2014-04-10

Kaunas. Kiekvienais metais Lietuvos ūkiai sprendžia dilemą - ką daryti su 4 mln. tonų šiaudų, kurie susikaupia laukuose? Galima juos išvežti iš laukų ir panaudoti pašarams, kraikui, kurui, mulčiui ar kt. O galima palikti, paskleidžiant dirvoje kaip trąšą, kuri praturtina dirvožemį organinėmis medžiagomis ir apsaugo nuo degradacijos.

Kodėl paprasčiausiai neatsikračius šiaudų ir neišvežus jų iš laukų kaip augalinių atliekų? Juo labiau, kad kai kuriuose ūkiuose (pavyzdžiui, minimalaus žemės dirbimo) šiaudų terpimas į dirvą sukelia trukdo kokybiškai sėjai ir pan. Ką apie tai mano mokslininkai ir praktikai?

Prof. Gediminas STAUGAITIS, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Agrocheminių tyrimų laboratorijos direktorius:

LYTAGRA 19 07 04 mob

„Organikos mūsų dirvožemiuose ir taip jau mažai, o jei dar ir šiaudus išvešime iš laukų - tai tikrai nėra pats tinkamiausias pasirinkimas. Išdrįsiu pasakyti aštriau - tai nusikaltimas žemdirbystei. Žvelgiant plačiau, juk akivaizdu, kad Lietuvoje mažėja senų miškų plotų, daugiausia žaliuoja jaunuolynai, o organinei medžiagai miško paklotėje susikaupti reikia laiko - ne metų dvejų, o dešimtmečių. Tai ką, kirskime miškus, deginkime šiaudus - ir kas mūsų laukia ateityje? Degradavę dirvožemiai?

Žinoma, kai kas gali sakyti, kad dirvožemiai gauna organikos su nutekamaisiais vandenimis, bet kiek ten visokio „brudo". Esame darę nuotekų analizes ir žinome, kad jos gali būti užterštos visiškai nepageidautinomis medžiagomis, pavyzdžiui, sunkiaisiais metalais.

Kai dirvoje mažai organinių medžiagų, prasideda daugybė bėdų. Toks dirvožemis neturi augalams augti tinkamiausios trupininės struktūros, tokiose dirvose labai greitai susidaro pluta ir augalų šaknims pradeda trūkti oro. Dirvožemyje sukauptos organinės medžiagos - tai ne atliekos, o žaliava, kuri formuoja dirvožemio fizines ir chemines savybes, dalyvauja medžiagų apykaitoje gamtoje, kuria humusą, palaiko dirvožemio derlingumą, augina produkciją“.

Dr. Dalia FEIZIENĖ, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto Augalų mitybos ir agroekologijos skyriaus mokslininkė:

„Kiekvienas žemdirbys apsispręsdamas, ar šiaudus įterpti į dirvą, ar panaudoti kitoms reikmėms, turi labai gerai įvertinti savo ūkio situaciją: kokios sėjomainos jis laikosi, kokias žemės dirbimo technologijas taiko, ar alinamas jo laukų dirvožemis ar ne. Žinoma, savo dirvožemio būklės vizualiai neįvertinsi, būtina atlikti dirvožemio agrochemines analizes. Būtina žinoti organinės medžiagos ir mineralinio azoto kiekius dirvoje.

Daugumoje ūkių šiaudus vis tik reikėtų įterpti į dirvožemį, juk būtina išlaikyti dirvožemio derlingumą ir našumą, kad žemė neskurstų. Pastaruoju metu neretai mūsų ūkiuose taikomos vadinamosios komercinės sėjomainos, kai kaitaliojami tik javai ir rapsai. Faktiškai ūkininkai nesilaiko sėjomainų, neaugina nei ankštinių augalų, nei daugiamečių žolių. Taigi, bent jau su šiaudais reikėtų grąžinti žemei organinių medžiagų.

Kita vertus, derlingose dirvose (Vidurio Lietuvoje, Joniškio ir Pasvalio rajonuose), kur užauginami dideli grūdų derliai, analogiškai užauginama ir didesnė šiaudų masė. Galbūt tokiais atvejais šiaudus tikslinga panaudoti biokurui. Tik žinoma ne visus metus iš eilės. Tiesiog ūkininkas pats turėtų tai nuspręsti.“

Romas MAJAUSKAS, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas, ūkininkas:

„Mano nuomonė vienareikšmė - šiaudus reikia palikti žemėje. Lietuvoje specializuotuose augalininkystės ūkiuose į dirvą dažniausiai neįterpiame mėšlo. Aš visus šiaudus parastai susmulkinu ir palieku. Neseniai atlikau dirvožemio tyrimus Vokietijoje. Atsakymuose nustebino tai, kad nebuvo nurodytas humuso kiekis. Pasirodo, iki tam tikro skaičiaus vokiečiai jo net netiria. Vadinasi, mes neturime net minimumo humuso. Kyla logiškas klausimas - iš kur mes jį išgausime, jei dar ir šiaudus iš laukų išvešime. Juk humusas yra ta organinė bakterinė medžiaga, kuri perdirba azotą, kalį, fosforą ir padaro juos prieinamus augalams.“

Dr. Vaclovas BOGUŽAS, Aleksandro Stulginskio universiteto Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto direktorius:

„Be jokios abejonės šiaudai yra turtas, nes jų vertę galima išreikšti pinigais. Jei derlius siekia 5 t/ha, su šiaudais iš dirvožemio išnešama vien tik maisto medžiagų už 300-400 litų. Tai yra tiek reikėtų išleisti pinigų, kad į dirvą būtų grąžintos maisto medžiagos. Bet tai tik vienas iš aspektų.

Šiaudai yra organinė medžiaga, turinti daug anglies ir mažai azoto - maždaug 90 dalių anglies ir 1 dalį azoto. Ši organinė medžiaga atlieka daugybę funkcijų, ne vien maisto medžiagas sugrąžina į dirvožemį. Daug anglies turinti organinė medžiaga irdama per kelerius, keliolika ir keliasdešimt metų leidžia susidaryti geresnei dirvožemio struktūrai, palankesnėms augalams sąlygoms. Be to, esant dirvožemyje daugiau organinės medžiagos, padidėja mikrobiologinis aktyvumas. Taigi, šiaudai yra vertingas dalykas, jokiu būdu ne atliekos ir net ne 300-400 litų, kurių reikėtų maisto medžiagoms sugrąžinti, o gerokai vertingesnis.

Taikant nearimines žemės dirbimo technologijas, šiaudus būtina naudoti kaip trąšą. Ir ne vien šiaudus, bet ir tarpinius augalus ar kitas organines trąšas būtina kasmet įterpti į dirvožemį. Šiaudai nebus kliūtis taikyti nearimines technologijas, jeigu jie bus tinkamai sudoroti. Visų pirma, reikia siekti, kad javai neišgultų, tada juos žemai nupjauti, o šiaudus smulkiai susmulkinti - taip jie nebus kliūtimi, o taps naudingi. Dažnai spaudoje rašoma, kad taikant neariminį žemės dirbimą pasireiškia daugybė problemų, o ūkininkai kas 5 metai sugrįžta prie arimo. Visos problemos kyla dėl to, kad ūkininkai arba nepanaudoja organikos, arba netinkamai panaudoja šiaudus kaip organinę medžiagą.“

Gerardas LIORENŠAITIS, Kretingalės kooperatinės  žemės ūkio bendrovės pirmininkas:

„Mums šiaudai yra didelis turtas, per sezoną jų  susikaupia apie 3000 tonų. Dalį jų smulkiname ir panaudojame tvartuose kraikui, gaminame tirštą mėšlą. Kita dalis, kurios nebereikia kraikui arba negalime paimti, lieka laukuose. Mes dirvą ariame, tad šiaudus apariame ir panaudojame kaip trąšą dirvožemio kokybei gerinti. Juk jeigu iš žemės imi, reikia jai ir duoti. Tad šiaudai ir šiuo atžvilgiu yra labai vertingi.“

Vytoldas Pranas ZOVĖ, Kuršėnų žemės ūkio bendrovės pirmininkas:

„Laikome 3 tūkst. galvijų, tad šiaudus labai vertiname.  Mums jų reikia ir pakratams, ir pašarams. Tačiau dirvoje šiaudų nepaliekame, nes visus juos, surinktus nuo 2,5 tūkst. ha, sunaudojame gyvuliams. Dirvai tręšti naudojame organines trąšas - srutas.“

Romas MAJAUSKAS, LGAA pirmininkas:

„Jei iš laukų ir toliau vešime šiaudus, ateityje derliaus neturėsime. Prieš keletą dienų lankiausi Čekijoje, mačiau šiaudais kūrenamas katilines. Labai patraukli jų kaina. Be to, jos sukonstruotos taip, kad šiaudų nereikia paversti granulėmis, deginama tiesiog ritiniais, todėl šiluma taip pat pagaminama pigiai.

Lietuvoje beveik neturime gyvulininkystės, todėl negalime taip elgtis ir niokoti žemę. Žinoma, gali nuėmus derlių pusę šiaudų palikti, o kitą paversti šiluma, tačiau reikia gerai pagalvoti, daug skaičiuoti ir labai atsargiai tai daryti.“

Dr. Dalia FEIZIENĖ, LAMMC ŽI mokslininkė:

„Šiaip kategoriškos nuomonės neturiu - nedrįsčiau tvirtinti, kad šiaudus būtina tik įterpti į žemę ar tik naudoti biokurui. Kiekvieno ūkio situacija gali būti specifinė. Kai kurie žemdirbiai įsitikinę, kad šiaudų išvežimas iš laukų gali būti kaip gera prevencinė priemonė javų ligų plitimui sustabdyti, nes su šiaudų likučiai į dirvą patenka ir ligų užkrato.

Be to, pastebima tendencija, kad šiaudai sunkiai mineralizuojasi dirvoje ir net po kelerių metų dirbant išsiverčia faktiškai nesuirę stagarai. Tačiau čia reikėtų prisiminti kokybiško žemės dirbimo reikšmę: laikantis technologijų, visų minėtų problemų neturėtų kilti. Klaidą daro tie žemdirbiai, kurie po derliaus nuėmimo žemę tik skuta arba iš karto aria. Dirbimo technologija mūsų dirvožemiams yra seniai nustatyta: po derliaus nuėmimo būtina skusti, tada papūdyti sekliai įterptus šiaudus ir tik tuomet, išlaukus tam tikrą laiką, arti.“

Dijana RUZGIENĖ, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Augalininkystės skyriaus vadovė:

„Lietuvos augalininkystės ūkiai stokoja organinių trąšų, prasti sėjomainos reikalai, dirva skursta. Šiaudus tiesiog būtina naudoti tręšimui dėl dirvožemio praturtinimo organinėmis medžiagomis ir dėl kitų jo savybių gerinimo. Pagrindinė išeitis augalininkystės ūkiams ir būtų susmulkinti šiaudus ir juos užarti. Tačiau tam būtina pasirinkti teisingą technologiją, antraip dirvą galima ir sugadinti.“

Dr. Vaclovas BOGUŽAS, ASU ADM instituto direktorius:

„Kaip tinkamai panaudoti šiaudus? Visų pirma reikia nupurkšti javų pasėlius retardantais, kad neišgultų. Paskui nupjauti, nepaliekant aukštų ražienų ir gerai susmulkinti šiaudus. Šiaudus reikia įterpti sekliai, 5-7 cm viršutiniame sluoksnyje, kur yra daug mikroorganizmų ir oro. O giliai priešingai - oro yra gerokai mažiau ir mikroorganizmų skaičius, tarkime, pusės metro gylyje, yra 70-100 kartų mažesnis. Šiaudus reikia įterpti iš karto, kol dirva dar drėgna, kad kuo greičiau juos būtų pradėtų ardyti. Dar geriau, jeigu prie skutiklių būtų voleliai, kurie suspaustų dirvožemyje esančius šiaudus - taip būtų didesnis šiaudų ir dirvos kontaktas, aplink šiaudus būtų daugiau drėgmės, susidarytų mažiau porų, tad greičiau prasidėtų ir šiaudų irimas. Jeigu šiaudai yra sausoje dirvoje, jie kaip daržinėje gali ilgai išbūti. Jei giliai įarsime šiaudus, kaip dažnai būna, kai neskustas dirvas aria, po metų kitų išarsime visą šiaudų sluoksnį nesuirusį. Tada ir ligų pradai sugrįžta ir prasideda problemos.

Dirvos skutimas ir šiaudų įterpimas po javapjūtės - neatidėlioti darbai. Jei auginsime javus po javų, pvz., po žiemkenčių vasarojų arba dar blogiau - po žiemkenčių žiemkenčius, ypač svarbu, kad prieš sėją šiaudai būtų kiek galima labiau suirę.

Įterpiant šiaudus kaip trąšą, pirmus, antrus, trečius metus reikėtų papildomai įterpti ir azoto, nes kitaip jį atims iš dirvos ir augalų. Vienai tonai šiaudų reikėtų skirti maždaug 8 kg azoto. Pirmus-trečius metus reikia įterpti ne visą azoto kiekį iš karto. Trečdalį ar pusę azoto kiekio reikėtų atiduoti rudenį, prieš įterpiant šiaudus ir skutant, kitą dalį - pavasarį, augalų augimo pradžioje. Vėlesniais metais tikrai nebereikia, nes anksčiau įterpti šiaudai yra, azotas išsiskiria ir sugrįžta į apyvartą.“

Prof. Gediminas STAUGAITIS, LAMMC AT laboratorijos direktorius:

„Grįžtant prie šiaudų išvežimo iš laukų, išskirčiau dvi dideles ūkių grupes: specializuoti tik augalininkystės krypties ūkiai ir mišrūs augalininkystės-gyvulininkystės krypties ūkiai. Pirmosios grupės ūkiuose siūlyčiau net negalvoti apie šiaudų išvežimą, nes tai geras būdas papildyti paprastai menkas dirvožemio organikos atsargas.

Antrojo tipo ūkiuose, žinoma, situacija šiek tiek kitokia - juose susikaupia ir mėšlo, kuris yra nepamainoma trąša žemei, palaiko humuso kiekį dirvoje, kuris yra viena iš pagrindinių dirvos derlumo veiksnių. Ūkiuose reikia labai gerai skaičiuoti maisto medžiagų balansą ir tada nuspręsti, ar verta šiaudus įterpti į dirvą, ar galima juos panaudoti kažkur kitur.“

Edvardas MAKELIS, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos direktorius:

„Bet kurios diskusijos dalyvių nuomonių įvairovę nulemia tai, kokį atskaitos tašką jie pasirenka. Manau, šiandieninė situacija pati sufleruoja tą atskaitos tašką - privalome galvoti apie Lietuvos dirvožemio derlingumo ir jo potencialo išsaugojimą ateities kartoms, kad jis bent netaptų blogesnis negu yra šiandien. Jeigu pasiektume sutarimą dėl šios paradigmos, tada labai sklandžiai išsirikiuotų augalų subalansuoto tręšimo, dirvų kalkinimo, organinių medžiagų panaudojimo, melioruotų plotų išsaugojimo, dirvų užmirkimo problemos, kurių sprendimas vyktų kompleksiškai.

Mineralinių trąšų era prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, o Lietuvoje - apie šešiasdešimtuosius metus. Ligi tol mūsų platumų regione dirvožemio derlingumo palaikymui ir atstatymui naudotos organinės trąšos, gerinančios dirvožemio sudėtį mikroorganizmų ir organinės medžiagos kiekio požiūriu.

Žemės ūkyje įvykus dideliems struktūriniams pokyčiams, dalis ūkių pasirinko vien augalininkystės kelią, gyvulininkystės sektorius susitraukė, tuo pačiu sumažindamas susidarančių ir į dirvą įterpiamų organinių trąšų kiekius. Dar blogiau, imta manyti, kad dirvožemio derlingumo problemą galima išspręsti išvis nenaudojant organinių medžiagų (šiaudų, sideralinių augalų ir pan.), t. y. visiškai neįvertinant tokio žingsnio rizikingumą, neatsižvelgiant į mokslinius tyrimus, kurie įrodo smulkintų šiaudų naudą dirvožemio kokybei. Tokia praktika labai trumparegiška.

Žinoma, šiaudai gali būti naudojami ir biokurui, tačiau tik tuo atveju, kai jų susikaupia daugiau negu būtina ūkio dirvožemiui pagerinti, palaikyti organinių medžiagų ir dirvožemiui būtinų mikroorganizmų balansą. Perteklinius šiaudus ūkis galėtų panaudoti apsirūpindamas energija (pastatų šildymui, derliaus džiovinimui). Tačiau agronominiu požiūriu nesvarstytinas dalykas yra alternatyvų iškėlimas: šiaudai dirvai ar pardavimui?

Kai kalbame apie globalizacijos iššūkius (klimato kaitą, gamybai reikalingų išteklių mažėjimą, energetikos brangimą), kol kas dar neakcentuojame, kad po 20 ar kiek daugiau metų pasaulyje išseks fosforo ištekliai. Europos Sąjungoje įkurta platforma iškilsiančioms problemoms, susijusioms su senkančiais fosforo ištekliais, spręsti. Manau, gims ir fosforo direktyva (galima palyginti su jau žinoma Nitratų direktyva). Viskas bus fokusuojama į tai, kad ūkis, norėdamas plėtoti specializuotą augalininkystės gamybą, dėl mineralinių trąšų stokos ar itin aukštos kainos, privalės dalį dirvožemio aprūpinimo maisto medžiagomis problemų spręsti savo ūkio vidinių resursų pagalba, t. y. panaudodamas organines  trąšas, šiaudus, pakartotinai panaudojant ūkio gamybos atliekas...

Tad ar verta dabar strimgalviais lėkti į priekį, kad paskui grįžtume atgal? Žavėtis šiaudų pardavimu ir plėtoti didelio masto biokuro projektus Lietuvoje reikia labai apgalvotai, įvertinus iššūkius ir perspektyvas.“

LŽŪKT, MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Koks bus Lietuvos kaimas 2050-aisiais?
Orai