Raseiniai. Nepaisydamas nukritusių pieno kainų, Šiluvos seniūnijos ūkininkas Jonas Galinaitis neatsisako planų plėsti ir modernizuoti mišrų ūkį. Didžiausias ūkininko planų trukdys - ne žema produkcijos supirkimo kaina, o Dubysos regioninis parkas, kuriame gauti leidimą statybai yra sudėtinga.

Galimybės atsisakyti pieno ūkio raseiniškis net nesvarsto. Jo manymu, kainų krizė anksčiau ar vėliau baigsis, o rinkoje išliks ne tik stipriausi, bet ir užsispyrusiai atkaklūs. „Išliks tokie, kaip aš. Einu ratais, bet savo pasiekiu", - juokauja J. Galinaitis, rodydamas savo senolių istorines valdas pačioje Dubysos pašonėje, regioninio parko viduryje. Jeigu ūkis būtų perkeltas į kitą vietą, sąlygos plėstis ir kurtis palengvėtų, bet ūkininkas nenori keisti to, ką sunkiai lipdė du dešimtmečius.

„Sunkiausia buvo pradžia. Atsiėmiau 14 ha tėvų žemės ir plyname lauke pradėjau statybas. Tik pamatę, kad čia vyksta darbai, ruošiamasi rimtai ūkininkauti, valdininkai davė leidimus nutiesti kelią, įvesti elektrą", - prisimena J. Galinaitis, pradėjęs ūkininkavimo kelią nuo tvarto, namuko ir 5 karvių.

Dabar ūkininko valdose ganosi 70 melžiamų karvių ir 100 prieauglio. Dėl įvairovės - ir trys žemaitukai, kuriuos ūkininkas įsigijo dėl malonumo širdžiai. Nuosavos žemės nebe 14, o 120 ha, dar 80 nuomojamos. Pusę ploto užima pievos, kitą pusę - rapsai, kviečiai, miežiai, kukurūzai, žirniai, pupos.

Greta Jono ūkininkauja ir trys jo sūnūs, jaunieji ūkininkai. „Su vaikais valdome 4 ūkius, kartu turime daugiau kaip 400 ha žemės", - džiaugiasi veiklos nestokojantis J. Galinaitis, rasdamas laiko ne tik savo ūkį apibėgti, bet ir Katauskių kaimo bendruomenei atstovauti.

Raseiniškis neslepia, kad kiekviena jo minutė suskaičiuota ir suplanuota. Ūkis mišrus, tad darbo, ypač vasarą, tik spėk suktis. Pieno nuostolius ūkyje padengia pajamos iš realizuotų veislinių telyčių, penimų buliukų ir grūdų, kurių šiais metais byra itin gausiai.

„Turiu gerą bandą, per 10 metų sunkiai įgytą veislyno statusą. Veislines telyčias parduodam visoje Europoje. Yra pirkėjų, kurie patys atvažiuoja, renkasi. Nėra taip blogai, kaip tiems, kas bandė įsikabinti vien į karvikes ir veršelius. Numušė kainas ir pajamų neliko. Mūsų ūkiui lengviau - parduodam buliukus, du kartus per metua 6-7 veislines telyčias, yra iš ko atlyginimus išmokėti ar dar lieka. Grūdus nukuliam, dalį paliekam pašarams, dalį parduodam, taip ir verčiamės", - pasakoja Jonas, pripažindamas, kad sėkmę neša ne vien daugiašakė veikla, bet ir tvirti sūnų pečiai, kuriuos surėmus bėdos savaime išsisprendžia.

Tvarte ką tik apsiveršiavusios telyčios

Jeigu vaikai apsispręs perimti iš tėvo pieno ūkį jam išėjus į pensiją, J. Galinaitis imsis didelių darbų - modernizuos tvartus, melžimo įrangą. „Jei pavyktų pasinaudoti ES parama, pirkčiau robotą, bet nenaikinčiau ir melžimo aikštelės. Tokį variantą mačiau Vokietijoje, kur aikštelė palikta nenumatytam atvejui" , - planuoja ūkininkas.

Derlius - rekordinis

Rekordinis šių metų derlius ne tik gamtos, bet ir įdirbio rezultatas. Jonas, pagal specialybę inžinierius, gerindamas bandą, sako, daugiau gilinęsis į zootechniką, o augalininkystei nebelikdavę laiko. Vyriausiajam sūnui Tadui baigus ASU agronomiją ir grįžus į ūkį, ūkininkas pajuto, kaip ženkliai šoktelėjo derlius.

„Šiemet iš hektaro byra 8, o kai kuriose vietose net iki 10 tonų grūdų. Tokių gerų metų aš neprisimenu. Kažkada prikuldavom 500 tonų, buvo daug, paskui džiaugdavomės 900 prikūlę, o šiemet planuojam pusantro tūkstančio prikulti", - skaičiuoja ūkininkas, nerimaudamas dėl eilėse prie elevatorių prarandamo brangaus laiko. Kombainai stovi laukuose, o technika grūdams išvežti - prie elevatorių.

Grūdų nėra kur sandėliuoti

„Jei turėtume grūdų bokštus, būtų paprasčiau, bet jiems statyti ilgai negavome leidimo, trukdė regioninio parko ribojimai. Mūsų visi pastatų dokumentai tvarkingi, inventorizuoti, tačiau visada tenka nueiti ilgus kelius, kol gauni leidimą statybai. Vienas įstatymas leidžia, kitas draudžia, prieštarauja vienas kitam. Suprantu, kad konstrukcija, spalva turi atitikti reikalavimus, bet plotą galėtų įstatymu bent kiek pakoreguoti", -  svarsto ūkininkas. Dvejus metus varstydamas valdininkų duris, šiemet leidimą jau gavo, tačiau su išlygom - vieną iš pastatų teks nugriauti. Ūkininkas tikisi, kad kitais metais trečdalį grūdų priglaus du 250 tonų talpos bokštai.

Čia stovės grūdų bokštai

Viltis sieja su kooperatyvu

Kai grūdų derlius geras, ūkininkas nesijaudina dėl žemų pieno kainų. „Praėjo lygiai metai nuo tada, kai buvome įspėti dėl galimo sumažinimo. Rugpjūtį dar gaudavom 93 centus (apie 0,27 Eur), tai buvo tikrai labai gera kaina, o nuo rugsėjo - jau iki 60 nušoko (apie 0,17 Eur). Dabar maždaug 0,165 Eur gaunam, bet viliamės, kad metų eigoje padėtis pagerės", - sako Jonas, svarstydamas, kad dabartinė krizė negali tęstis amžinai.

Nesugebėję išlaikyti ūkio natūraliai, iškris iš rinkos, o kas ištvers - gyvens geriau. „Laukėm metus, pakentėsim dar vienus. Kitais metais, manau, atsigausim", -  tiki ūkininkas, viltis dedantis į kooperatyvo „Pienas LT“ gamyklą. J. Galinaitis - vienas iš kooperatyvo akcininkų, su gamyklos ateitimi siejantis ir savo ūkio ateitį.

„Mūsų visa viltis dabar, kad tik ta gamykla greičiau pradėtų veikti ir kad patys sugebėtume ją valdyti Stambios bendrovės daug nori pakeisti, jų netenkina pajaus ir balso teisės santykis. Didieji nori didesnės balso galios. Tuo tarpu mes, smulkesnieji, nerimaujame, kad didieji vėl užvaldys, ir į smulkiųjų akcininkų nuomonę nebus atsižvelgiama. Jaučiame, kad viduje vyksta tam tikra kova. Rodos, tas žodis „kooperacija" toks geras, bet nemokam dar dirbti, patirties šioje srityje per mažai", -  sako ūkininkas.

MŪ inf.