Šilalė/Plungė. Investicijos yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių, ar pieno ūkis išliks konkurencingas. Tačiau ne visos investicijos vienodai naudingos, todėl svarbiausias klausimas ne kiek investuoti, o kada ir kaip investuoti protingai.

Kai pienininkystė šiandien gyvena nuolatinio spaudimo sąlygomis, ūkininkams svarbu ne tik modernizuoti ūkius, bet ir įvertinti investicijų grąžą, rizikas ir jų poveikį visai ūkio veiklai.

Pažangių ūkių istorijos rodo, kad pieno ūkis gali būti galimybių erdvė. Tikslingos investicijos, šiuolaikiški sprendimai leidžia ūkininkams didinti produktyvumą, gerinti gyvūnų gerovę ir efektyviau valdyti kaštus. Kalbėdami, kokios investicijos pieno ūkyje šiandien yra saugios ir galinčios duoti didžiausią grąžą, tai akcentavo portalo www.manoukis.lt pašnekovai – ūkininkas ir agroverslininkas Tomas Raudonius (Šilalės r.) bei Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) Plungės biuro vadovė ir gyvulininkystės konsultantė Jurgita Gramauskienė.

Investicijos – tai pasiruošimas kitai krizei

Kolegas ūkininkus pienininkystės ūkių valdymo ir efektyvumo didinimo klausimais konsultuojantis UAB „Raudoniai“ vadovas T. Raudonius pats yra nuėjęs visą kelią – nuo ne itin produktyvaus iki pažangaus ir vieno produktyviausių ūkių šalyje.

Jo teigimu, naudingiausios investicijos yra tos, kurios gerai apgalvotos ir suplanuotos, su aiškiu finansavimo šaltiniu, o dar geriau – su ES parama.

„Genetiką reikia vystyti nuolat, nes pienininkystė yra lėtų pokyčių veikla – šiandien priimti sprendimai rezultatą duoda tik po kelerių metų. Investicijos į genetiką ir karvių šėrimą yra būtinos, jei norime didesnių pajamų, o didžiausią efektą visada duoda investicijos į tas vietas, kurios ūkyje sudaro „butelio kaklelį“ ir stabdo pajamas. Šalia to saugiausios investicijos yra į pačius gyvulius – jų produktyvumą, sveikatą ir ilgaamžiškumą, taip pat ir į darbo sąnaudų mažinimą. Galbūt iš pradžių reikia paprastų ir greitai atsiperkančių technologijų ir tik vėliau – brangių sprendimų“, – svarstė T. Raudonius, pabrėžęs, kad investicijos į genetiką, šėrimą, laikymo sąlygas ir sveikatą kartu yra ir pasiruošimas kitai krizei, nes pieno kainos pienininkystėje banguoja nuolat.

Tomas Raudonius neabejoja, kad gerai apgalvotos ir suplanuotos, su aiškiu finansavimo šaltiniu investicijos yra naudingos

Investicijos į efektyvumą, jo teigimu, įprastai atsiperka per 5–12 metų, šis laikotarpis atitinkamai trumpėja gavus paramą.

„Investuojant per pieno kainų krizę reikia tiksliau suplanuoti ir valdyti investicijų biudžetą, investuoti gavus investicinę paskolą ir turint projektui reikiamą nuosavų lėšų sumą. Tikėtina, kad užbaigus investiciją pieno kaina jau bus gera“, – T. Raudonius pabrėžė svarbiausius niuansus investuojant.

Jis pastebi dvi skirtingas tendencijas. Pirmoji, neretai aukšta pieno supirkimo kaina sukuria per daug optimistiškus lūkesčius, ir ūkininkai atlieka ne pačių būtiniausių investicijų.

Antroji, kai sumažėjusios pajamos dėl nukritusios pieno kainos sukelia pernelyg didelį pesimizmą: nebeplanuojamos ar atšaukiamos investicijos, mažinamas ar naikinamas ūkis. „Bet investicijos juk ir daromos tam, kad ūkis išliktų gyvybingas esant žemai pieno kainai“, – akcentuoja patyręs ūkininkas.

Jis neabejoja, kad mažiau kintanti pieno kaina leistų tolygiau vystyti pieno ūkius Lietuvoje, nes „esame žmonės ir dažnu atveju sprendimus priimame pagauti emocijos.“

Didžiausias jaunų ūkininkų pavojus – investicijų mastas

LŽŪKT gyvulininkystės konsultantė J. Gramauskienė sutinka, kad pieno ūkių modernizavimas, investicijos į pažangias technologijas yra didelės ir susijusios su tam tikrais iššūkiais, vis dėlto ilgainiui jos atsiperka ir padeda užtikrinti ūkių produktyvumą ir tvarumą. Tik būtina sąlyga – investuojantis ūkis turi turėti ilgalaikę viziją ir strategiją. Ir investuoti konsultantė rekomenduoja žingsnis po žingsnio.

„Žemaitijoje pieno ūkiai stambėja ir modernėja, ne vienas pasistatė dideles robotizuotas fermas. Ūkininkai, kai kurie investavę ir daugiau kaip milijoną eurų, turi tikėti, kad viskas bus gerai ir investicijos į pieno ūkį atsipirks. Jiems neretai didesnė problema būna biurokratija, kai reikia gauti įvairius leidimus, o ne pats pieno ūkis“, – sakė J. Gramauskienė.

Ar saugu investuoti, kai pieno kaina tai kyla, tai leidžiasi?

„Jeigu eini į priekį turėdamas viziją, sugebėsi išgyventi ir sunkesnius laikotarpius, kurie žemės ūkyje neišvengiami ir visi ūkininkai tai supranta. Kažkur teks pataupyti, pasispausti, bet kito plano, kaip tik toliau vystyti pieno ūkį, nebus. Juk ūkis – šeimos gyvenimas, o karvės – šeimos maitintojos“, – kalbėjo konsultantė.

Tad ji nekelia klausimo, ar investuoti į pieno ūkį, kuris turi ateitį. Didžiausią pavojų ji įžvelgia tik dėl investicijų masto, kai kartais jaunas ūkininkas visko neapskaičiuoja ir vienu metu perka viską – robotus, galingą techniką... O kai kreditai pradeda spausti, tada jau kyla sunkumų.

„Turėti skolų, kurių negali sumokėti, nėra gerai. Todėl kai kyla noras pirkti naujausią įrangą ir galingiausią techniką, reikia labai gerai įvertinti savo galimybes ir viską skaičiuoti. Turbūt daug saugiau ir racionaliau būtų investuoti nuosekliai, pamažu, kai baigi išmokėti vieną kreditą, tada jau gali imti kitą“, – pataria J. Gramauskienė.

„Ūkyje reikia būti ūkiškam, o ne madų vaikytis“

Žemaitijos ūkininkus J. Gramauskienė rodo pavyzdžiu kitiems, kaip skaičiuoti ir investuoti į pieno ūkį. Ji teigia, kad investuojantys milijoną ir daugiau į fermas ūkininkai dažniausiai būna viską apskaičiavę iki smulkmenų, nes supranta, kad pajamų skirtumą jie pajus tik tada, kai fermą visiškai užpildys gyvuliais. O tam reikia laiko, kartais ir kelerių metų, nes, baimindamiesi ligų, ūkininkai dažniausiai bandą didina iš savo ūkyje atvestų telyčių.

LŽŪKT Plungės biuro vadovė ir gyvulininkystės konsultantė Jurgita Gramauskienė pavyzdžiu rodo ūkininką Mindaugą Grikštą, sėkmingai investavusį į genetiką ir per keletą metų pasiekusį produktyvumo aukštumų. Egidijaus Vilkevičiaus (LŽŪKT) nuotr.

Vis dėlto LŽŪKT konsultantė, kaip ir T. Raudonius, neabejoja, kad investuoti į technologijas, gyvulių, genetiką, laikymą visada verta ir saugu, nes tai atsipirks per didesnį primilžį.  

„Dabar vėl atėjo sunkesnis laikotarpis, bet visi pažangiai dirbantys ūkiai išgyvens, nes žino, kur galima pataupyti, neprarandant primilžio, kad galėtų laiku sumokėti kreditus. Ūkyje reikia būti ūkiškam, o ne madų vaikytis, – sako J. Gramauskienė. – Būtina susidėlioti prioritetus, kur svarbiausia investuoti dabar, kur galima pakentėti ir investuoti vėliau.“

Kadangi investicijos – tai ir didelis stresas, ji nerekomenduoja vyresnio amžiaus ūkininkams investuoti į ūkius, kurie neturės tęstinumo. Bet 40-metis, susitvarkęs savo gerovę, kuris jaučiasi stabiliai ir mato pieno ūkio potencialą, tikrai gali investuoti ir plėsti gamybą.

„Tai būtų teisingiausias pačiame jėgų žydėjime esančio ūkininko žingsnis. Trejus metus, kol įsivažiuos, užsipildys tvartą, kol atsiras rutina, daugiau pavargs, bet po 10 metų jau mėgausis didžiausia investicijų nauda“, – įsitikinusi LŽŪKT gyvulininkystės konsultantė.

Ji mato, kaip auga pažangūs Plungės r. ūkiai, kaip kai kuriuose jų didėja primilžis ir iki daugiau kaip 13 tonų pieno. Tarp jų yra ir žurnale „Mano ūkis“ aprašyti Juliaus Martišiaus, Mindaugo Grikšto, Donato Šleiniaus ir kiti ūkiai, o per visą Žemaitiją jų galima suskaičiuoti gana daug.

Po kelerių metų minimali banda bus 120 karvių

Siekiant apsispręsti, ar investuoti mažam ir vidutiniam ūkiui, būtina įvertinti rizikas ir pasirinkti tinkamiausią investavimo strategiją. T. Raudoniaus teigimu, svarbiausias dalykas – 2030 m. reikia planuoti turėti maždaug 120 karvių bandą, kad iš ūkio gaunamos pajamos leistų šeimai gauti vidutines pajamas. Tokie ūkiai turi planuoti ilgesnį periodą, kad pasiektų atitinkamą dydį.

„Investuojant svarbu aiškiai suprasti investicijų paskirtį. Pasyvai – tai visi įsigijimai ir jų išlaikymo kaštai, kurie nuolat reikalauja išlaidų ir mažina pinigų srautus. Aktyvai, priešingai, generuoja pajamas ir didina ūkio finansinį potencialą“, – aiškina T. Raudonius.

J. Gramauskienė sako, kad jeigu ūkininkas turi viziją, ilgalaikę ūkio strategiją, investuoti reikia. „Tik jaunimui kartais reikia pristabdyti arklius, kad pernelyg neįsibėgėtų jėgų nepaskaičiavę. Bet išmintis ateina su amžiumi“, – šypsosi LŽŪKT konsultantė.