Širvintų r. Gyvenimas kartais pasisuka netikėta linkme. Taip nutiko ir Povilui Kaušpėdui, anuomet dar visuomenės sveikatos studijų programos studentui, kai per vienus kursus Žemės ūkio akademijoje susipažino su ūkininkais – tai nulėmė tolesnį jo gyvenimo kelią.

Pastarąjį dešimtmetį Povilas su žmona Gintare augina simentalių veislės galvijus. Ūkis ekologinis, galvijai auginami veislei. Mėsinius simentalius išsirinko po eksperimentų su įvairių veislių mišrūnais, sėklindamas pienines karves. Dabar simentaliai jam patys geriausi ir nepakeičiami. „Jeigu ir galėčiau laiką atsukti atgal, nieko gyvenime nekeisčiau“, – tvirtina P. Kaušpėdas.

Ūkininkauti buvęs vilnietis Povilas pradėjo prieš du dešimtmečius (o juk net senelių kaime neturėjo!) – po lemtingos pažinties su žemdirbiais ėmėsi pienininkystės Alionyse (Širvintų r.), tėvas ten buvo nupirkęs seną fermų kompleksą.

Ištirtas visos bandos genomas

Melžėjų trūkumas, noras palengvinti ūkio valdymą, ypač gimus vaikams, paskatino Povilą ir Gintarę keisti ūkio kryptį. Pardavę visas pienines karves, 2016 m. pasuko į mėsinę galvijininkystę – nusipirko grynaveislių simentalių telyčių iš Lietuvos ūkių. Dabar bandos pagrindą sudaro vokiška genetika, yra gyvulių ir iš Danijos, Estijos.

Simentaliai – stambūs, greitai augantys, nereiklūs ir šių dienų poreikius atitinkantys galvijai, priskiriami intensyvesnės gamybos veislėms. Kaušpėdai juos pasirinko dėl universalumo, ramaus charakterio, atsparumo, gebėjimo prisitaikyti prie sąlygų, tiko ir turima pašarų bazė, ganyklos, laikymo sąlygos.

„Tai viena iš populiariausių veislių pasaulyje, viena pirmųjų, atvežtų į Lietuvą. Simentaliai gali duoti labai gerų rezultatų juos intensyviai šeriant, tačiau jie auga ir ekstensyvesnėmis sąlygomis, tik ilgiau. Tad sunkesniais metais galima ir pašarų pataupyti. Atsižvelgėme ir į tai, kad simentaliai yra lėti, ramūs, o tai labai svarbu, kai augini vaikus ir ūkis yra netoli gyvenamųjų namų“, – dalijasi mintimis Povilas.

Veislinis darbas jį labai įtraukė, kasmet darėsi vis įdomesnis, vis daugiau azarto kėlė stebėjimas, kaip galvijai auga, reaguoja, kaip veikia genetika.

Reproduktorius, siekdami išlaikyti genetinę įvairovę ir išvengti giminingumo, ūkininkai perka iš Vokietijos, Danijos. Naujausias, kuriam rugsėjį buvo tik 15 mėnesių, šiemet atkeliavo iš Estijos. 

Siekiant patvirtinti veisimo sprendimus ir įžvelgti potencialą, visiems ūkio galvijams atliekami genomo tyrimai. Tai padeda auginti sveikus, produktyvius ir ilgaamžius galvijus. „Genomas labai geras dalykas, visiems rekomenduoju jį tirti, – sako Povilas. – Užbėgi įvykiams už akių, žinai, kas tavęs laukia, kokį gyvulį turėsi. Laimi vieną vadą.“

Gintarė pabrėžia simentalių atsparumą ligoms. „Rudenį, parginę iš ganyklų, suduodame vaistų nuo klostridiozės, sutvarkome bulių nagas, o kitų problemų nepatiriame“, – atvira augintoja.

Tinka auginti ir intensyviai, ir ekstensyviai

Mėsinių veršelių augimą lemia motinos pieningumas. Simentaliai tokių problemų nepatiria – priešingai, neretai tenka mažinti motinos pieningumą, kad nekiltų tešmens problemų.

Simentalių paros priesvoris gali siekti 1 600 g ir daugiau – tai tikrai ne prastesnis rezultatas negu kitų intensyvių veislių. Gintarė prisimena, kad kai veždavo gyvulius kontroliniam penėjimui į veislininkystės stotį, jų augimas buvo geriausias iš visų, paros priesvoris siekdavo 2 000 gramų.

Intensyviai šeriamas simentalių veislės galvijas per 16 mėnesių gali užaugti iki 700 kilogramų. Bet, pabrėžia Kaušpėdai, tokį svorį simentalis pasieks ir šeriamas ekstensyviau, gaudamas mažiau koncentruotųjų pašarų, tik per ilgesnį laiką – per dvejus metus.

„Jeigu iš genetinių tyrimų ar pagal tėvus matome, kad bulius ar telyčios turi potencialo, mes jų intensyviai nešeriame, koncentruotųjų pašarų duodame minimaliai. Mums ne mėsos reikia – reikia, kad gyvuliai augtų sveiki, gražaus eksterjero ir būtų ilgaamžiai, nes jie skirti veisti – toliau gyvens ir darbuosis ūkiuose“, – dalijasi savo įžvalgomis abu sutuoktiniai.

Netinkamus veislei galvijus jie peni mėsai. Simentalių mėsos išeiga – apie 64 procentus. Šios veislės galvijų mėsa ne tokia riebi, bet turi ilgą nugaros raumenį.

Visą pasakojimą apie ūkį rasite spalio mėn. žurnale „Mano ūkis“.