Orumą ūkininkams grąžino kooperatyvas
2013-02-01

Kėdainiai. Daugelis kraštiečių pažįsta Erlendą Turskienę kaip nuolat besišypsančią ir pokštaujančią humoro grupės „Bobų radijas" sielą. Tačiau kasdieniame gyvenime moteriai ne vien linksmybės galvoje. Ji - nemažo mišraus ūkio šeimininkė.

Erlenda drauge su vyru Laimiu ir paauglėmis dukromis Kamile bei Brigita dirba 250 hektarų žemės ir augina apie 200 Lietuvos juodmargių ir holšteinų mišrūnų galvijų bandą. Joje 113 melžiamų karvių.

Vietoj atostogų - darbas

LYTAGRA 19 07 04 mob

„Akivaizdu, kad esame netradiciniai ūkininkai. Jei norėtume gyventi gerokai lengvesnį gyvenimą, rinktumėmės tik augalininkystės ūkį. Taip šiuo metu visa šeima galėtume žiemiško šalčio nuobodybę paįvairinti arba slidinėjimu Alpėse, arba tingiu poilsiu šiltuose kraštuose prie jūros. Tačiau mes pasirinkome kitą kelią - šalia augalininkystės turime nemenką pieno ūkį, tad visa šeima galime drauge paatostogauti tik tris dienas", - kaip visada su šypsena kalba ūkininkė Erlenda Turskienė.

Erlenda ir Laimis Turskiai ūkininkauti pradėjo nuo keturių karvių, o šiandien jau turi 200 galvijų bandą

Ji priduria, kad iš kitų kolegų jų šeima išsiskiria ir tuo, kad negyvena dėl įvaizdžio. „Kai atsirado galimybė, nepuolėme pirkti prabangaus visureigio. Tiesiog nutarėme, kad pinigus geriau investuoti ūkio reikalams: sutvarkyti karvidžių stogą, įsigyti bei atnaujinti techniką. Kas žino, gal su vyru būtume nepasidaliję vienu automobiliu ir pradėtume pyktis. O dabar dirbame kaip darnus duetas. Jis rūpinasi techniniais reikalais, aš, būdama kantresnė, tvarkau popierius ir rengiu projektus," - darbų pasidalijimą aiškina moteris.

Didžiuojasi nemaža patirtimi

Jau dvidešimt metų ūkininkaujantys Turskiai sukaupė nemažą patirtį. Ne vien viskas nuo žmogaus ir jo norų žemės ūkyje priklauso, priklausomybė nuo gamtos kaprizų - didžiulė. Jau porą metų nebeaugina žieminių rapsų. Jų atsisakė po karčios patirties, kai dvi žiemos iš eilės buvo labai speiguotos ir rapsai iššalo.

Šiandien su šypsenomis prisimena ir labai skaudų nusvilimą pačioje ūkininkavimo pradžioje. Kadangi buvo jauni ir mažai patyrę, tai pasiklausę kalbų, kad anuomet labai pelninga buvo auginti tabaką, skyrė jam visą hektarą. Tačiau nutiko taip, kad lietuviškasis tabako perdirbimo fabrikas buvo privatizuotas ir vietinės žaliavos naujieji jo savininkai nė nesiruošė pirkti. Tada tabaku užkrovėme visus namus ir džiaugėmės jį išdaliję be jokių pinigų. „Tada pirmą kartą susidūrėme su situacija, kad vietoj planuoto pelno tenka tenkintis nemažais nuostoliais", - ūkininkavimo pradžią prisiminė E. Turskienė.

Tapo kooperatyvo pajininkais

Tačiau skaudi pamoka jaunų energingų žmonių nuo žemės ūkio neatbaidė. Kadangi Turskiai gyveno kaime ir jau turėjo keturias karvutes, nutarė plėtoti pieno ūkį. Nieko nelaukę jie įsigijo apleistas senas fermas vos už poros kilometrų nuo Surviliškio, pradėjo jas remontuoti ir pildyti galvijais.

„Dar vienas gana sunkus etapas užklupo, kai jau turėjome nemažą melžiamų karvių bandą, tačiau pieną ne tik kad labai pelningai, bet bent jau už protingą kainą pasidarė misija neįmanoma. Dar prieš porą metų didieji pieno perdirbėjai už kilogramą pieno ūkininkams mokėjo vos po 30 centų ir dar šaipydavosi, kad tai labai gera kaina", - prisimena moteris.

Turskių karvutės kasdien vidutiniškai atiduoda po 22 kilogramus pieno

Su tokia situacija taikstytis nenorėjome ne tik Turskiai. Iš noro gyventi oriai buvo suburtas kooperatyvas „Pienas LT". Jo pajininkais tapo ir Turskiai. Dabar pieną parduoda kooperatyvui ir tikrai nesiskundžia, kad už jį gauna grašius. Kooperatyvo nariai patys sprendžia, kam ir kaip parduoti pieną. „Be to, kaupiame lėšas pieno perdirbimo įmonės statybai, tad netolimoje ateityje būsime net jo akcininkai", - planuoja Laimis Turskis.

Parėmė Europos Sąjunga

Paklaustas, kodėl Lietuvos kaimuose beveik nebeliko karvių, o jų gyventojai pieną perka parduotuvėse, surviliškietis atsakymo ilgai neieškojo: „Daug kam norą auginti karvutes atmušė labai griežti aplinkosaugos reikalavimai. Juk dabar būtina turėti ne tik tvarkingas ir saugias fermas ar ūkinius pastatus, bet ir gausybę reikalavimų atitinkančias mėšlides bei srutų rezervuarus. O kai kam labiau patinka tinginiauti ir imti išmokas negu dirbti darbą."

Veršeliai su motinomis būna tik dvi dienas, vėliau jie keliauja į vadinamąjį „vaikų darželį"

Šiandien Turskių pieno ūkis nė iš tolo neprimena to, su kuriuo ūkininkai startavo prieš du dešimtmečius. Ir fermos sutvarkytos, ir banda gerokai didesnė, ir visa moderni technika įsigyta. „Pradžioje galvijus šerti reikėjo rankomis, o dabar viską atlieka specialus pašaro ruošėjas. Į jį sudedame reikiamus ingredientus ir karvutės netrukus gauna tiek kiek reikia subalansuoto visaverčio pašaro. Daug mums pagelbėjo Europos Sąjungos fondų parama, tačiau teko ir paskolų iš bankų prašyti", - sako L. Turskis.

Mišrus ūkis - saugiau

Pasirinkę mišrų ūkį Turskiai tarsi apsidraudė nuo galimų nesėkmių. „Jei turėtume tik augalininkystės ūkį, esant nepalankios gamtos sąlygoms, galėtume labai smarkiai nukentėti nuo jos kaprizų. Tokiu atveju atsvertų pieno ūkis. O jei nepasisektų su pieno sandoriais, atsvara būtų grūdų pardavimas. Juk ir juos kaskart parduodame rizikuodami. Dalį grūdų parduodame sudarę išankstines sutartis, dalį pasiliekame ir laukiame didesnių kainų. Iš tiesų, tai nieko naujo neišradinėjame. Tiesiog ūkininkai nebijo darbo ir išgyvena, juk dar neteko girdėti, kad ūkininkai emigruotų ir laimės ieškotų svetur. Vadinasi, nėra jau taip blogai", - optimizmo nepraranda ūkininkai Turskiai.

MŪ inf

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Koks bus Lietuvos kaimas 2050-aisiais?
Orai