Lazdijų r. Vaidas Babarskas po studijų turėjo galimybių rinktis gyvenimą mieste ar bent jau neskubėti grįžti į kaimą. Tačiau nedvejodamas ėmėsi pieno ūkio ir, kol ūkininkauja kartu su tėvais, kuria ateities planus – juose numatyta ir mėsinės galvijininkystės plėtra. 

Pradėję ūkininkauti prieš tris dešimtmečius, Laima ir Robertas Babarskai pagal galimybes ūkį išplėtė, paklojo ūkio pamatus po studijų ūkininkauti grįžusiam sūnui. Ūkio pagrindinė kryptis – ekologinė pienininkystė, nes nederlingos Lazdijų krašto žemės augalininkystei netinka. 

Vaidui nebuvo sunku pasirinkti – jis nuo mažens linkęs ne tik prie žemės, bet ir prie technikos. Su jaunojo ūkininko parama įkūręs ekologinį pieno ūkį, neseniai jį papildė mėsiniais mišrūnais, nes įžvelgia mėsinės gyvulininkystės perspektyvų. Mėsiniai galvijai – Vaido atsarginis planas.

Tačiau ramus, niekur neskubantis ir viską gerai apgalvojantis V. Babarskas ir šįkart nepuola stačia galva – matyt, inžinerinis išsilavinimas verčia elgtis tiksliai. 

Investuoti į naują fermą nesiryžo

Babarskų bandoje dominuoja holšteinizuotos juodmargės, jų vidutinis produktyvumas – apie 6 t pieno, tačiau karvė karvei nelygi, yra tokių, kurios duoda ir 8–9 tonas. Padeda holšteinų genetika ir kokybiški žoliniai pašarai, nes be jų ir pieningiausios karvės neatskleistų produktyvumo potencialo. 

Ekologiniame ūkyje pašerti karves, kad jos duotų kiek įmanoma daugiau pieno, didelis iššūkis. „Kukurūzai produktyvumą padidintų, bet jų ekologiškai neužauginsi“, – pastebi Vaidas.

Piendavių racioną sudaro daugiamečių pievų, liucernų ir dobilų šienainis. Visos dalys sumaišomos ir išdalijamos pašarų maišytuvu-dalytuvu, pagal darbų pasiskirstymą tai Roberto, vyriausiojo šeimos vyro, pareiga. 

Per melžimą karvės gauna koncentruotųjų pašarų, pagamintų iš ūkyje užaugintų javų – čia auginami kviečiai, kvietrugiai, rugiai, avižos, avižų vikių mišinys, šiek tiek miežių. 

„Viskas dėl gyvulių ir dėl sėjomainos, kuri būtina ekologiniam ūkiui“, – sako ūkininkas. 

Didžiąją dalį ūkio žemių užima įvairių kultūrų šienaujamos pievos ir ganyklos. Žolių derliai Dzūkijos smėlynuose nebūna įspūdingi, įprastai gelbsti liucernos, ypač sausringais metais. Pernai, kai kiti žolynai kentėjo, liucernas Babarskai šienavo keturis kartus. 

Pagrindines pajamas ūkis kol kas gauna iš pieno, nes dirbamos žemės nelabai daug, o derliai nenašiose žemėse nedideli. 

„Parduodame labai menką dalį grūdų, augalininkystė šiose žemėse neperspektyvi“, – sako Vaidas. 

Todėl ir mėsiniai galvijai laukia savo valandos ūkyje – jie tampa antrąja ūkio šaka. Mėsinių mišrūnų banda didėja pamažu, didesnių pajamų tikimasi ateityje. Pieninių banda jau maksimali pagal pašarų bazę ir vietą tvarte, tad ji nedidės. 

Žinoma, investicijų į fermą klausimą šeima svarstė. 

„Minčių buvo, vis dėlto nutarėme neinvestuoti. Nesiryžome – investicijos būtų pernelyg didelės. Ir nenorime įsipareigoti daug metų melžti karves – kol pajėgiame, tol dirbame, vėliau matysime. Aš dar turiu papildomo darbo“, – motyvus vardijo Vaidas, Lazdijų gaisrinėje dirbantis ugniagesiu. 

Investuoti į pieno ūkį jis nepanoro ir dėl planų ateityje pereiti į mėsinę gyvulininkystę. 

„Manau, ūkio kryptis laikui bėgant pasikeis savaime, ypač neturint įsipareigojimų dėl paramos. Investavus į pieno ūkį atsitraukimo variantai būtų sunkesni“, – sako ūkininkas.

Visą straipsnį skaitykite liepos mėn. žurnale „Mano ūkis“.