Kaunas. Jaunimo galimybės šiais laikais atrodo beribės – mokykis, keliauk, pažink, dirbk. Tačiau, nors yra ir daug jaunųjų ūkininkų sėkmės pavyzdžių, Europa skambina pavojaus varpais, kad žemės ūkis jaunimui tampa nepatrauklus. 

Europos Komisija pristatė strategiją, kuri paskatintų jaunimą dirbti žemės ūkyje. Daroma prielaida, kad kiekviena šalis turėtų parengti nacionalinę kartų kaitos žemės ūkyje strategiją. 

Kaip paskatinti jaunimą Lietuvoje imtis ūkininkavimo ir taikyti tvarias praktikas? VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkė dr. Jurgita Zaleckienė neabejoja, kad tvaraus žemės ūkio ateitis – jaunimo rankose, ypač to, kuris tęsia šeimos ūkio tradicijas. Tačiau jaunas ūkininkas Nojus Steponaitis tvirtina, kad gerų norų neužtenka – reikia visapusiškos paramos, tiek finansinės, tiek moralinės, ypač užsiimantiems gyvulininkyste.

Kauno rajone 60 melžiamų karvių ūkį turintis N. Steponaitis – vienas tų entuziastingų jaunuolių, kurie labai tikėjo pieno sektoriaus perspektyva. Ėmėsi darbų su jaunatvišku maksimalizmu ir tvirtai sakė, kad pieno ūkis jam – ne problema, o galimybė. Bet, kaip pats sako, „ištiko gyvenimas“ – šiandien jo tikėjimas tuo, ką daro, kiek susvyravęs.

Doc. J. Zaleckienė sako, kad jaunimą rinktis ūkininkavimo kelią stabdo arba skatina tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs veiksniai, dažnai jie būna individualūs. Tačiau, nepaisant įvairių motyvų, mokslininkė tiki jaunimo galimybėmis ir perspektyvomis žemės ūkyje.

Tvarumas – savaime suprantamas, bet brangus

„Norint paskatinti jaunimą ūkininkauti, taikyti tvarias praktikas, reikia daugiau valstybės pagalbos ir supratimo. Kai rinka pradeda rodyti savo blogąją pusę, kai viskas brangsta, o pieno kaina krenta, optimizmo atsargos pradeda sekti“, – atsidūsta Nojus.

Bet, nors iššūkių netrūksta, jis nori tęsti veiklą ir išsaugoti pieno ūkį. Investavo į saulės elektrinę, svarsto ir apie kitas tvaresnes galimybes, tačiau pripažįsta, kad daugelį idėjų riboja finansinės galimybės. 

„Vėl tęsiasi neapibrėžta situacija pieno sektoriuje, kurią dar labiau paaštrina užkrečiamųjų ligų grėsmė, ir tai riboja tiek galimybes, tiek motyvaciją. Šiuo metu negaliu galvoti, pavyzdžiui, apie ūkio robotizavimą“, – sako ūkininkas.

Tačiau tvarumas Nojui jau yra tapęs savaime suprantamu dalyku. „Tvarumas visada yra mintyse – kiek įmanoma, tiek stengiuosi. Jeigu negalvočiau apie gyvulių gerovę, dirvožemį ar klimato kaitą, tai pirmiausia pats dėl to nukentėčiau – viskas atsilieptų ūkiui“, – dalijasi mintimis jaunas ūkininkas.

Paklaustas, ar sutinka su teiginiu, kad tvarus ūkininkavimas ir požiūris į aplinkosaugą – jaunimo rankose, Nojus atsako trumpai: „Taip, tik reikia turėti galimybių.“

Tačiau jis priduria, kad vieno atsakymo, ar tvaresnis ūkininkavimas pieno sektoriuje visada duoda daugiau finansinės naudos, nėra. „Nes tvarumas irgi kainuoja – ir nemažai. Bet kad ir kaip būtų, rūpestis dirvožemiu, gyvūnų gerove yra neatsiejami nei nuo dabarties, nei nuo ateities. Kuo mažiau rūpinsimės tvarumu, tuo niūresnė bus ateitis“, – apibendrina jis.

Bet čia ir kyla didžiausias prieštaravimas – nori investuoti, turi uždirbti, bet kai pieno kaina krenta, ūkis praranda ir pajamas, ir galimybes investuoti. 

Jaunas ūkininkas vis dažniau svarsto, ar nereikėtų pieno gamintojams imtis galutinio produkto – pieno perdirbimo. „Bet dabar ateities planų kurti negaliu. Parama jauniems ūkininkams, žiūrint į galvijų, technikos, žemės nuomos kainas, yra per maža, o reikalavimai – per dideli. Pasiekti nustatytus rodiklius labai sunku. Teorija ir praktika dažnai prasilenkia“, – reziumuoja Nojus.

Jaunųjų ūkininkų vaidmuo tik didės 

VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto Verslo ir kaimo plėtros vadybos katedros doc. J. Zaleckienė pastebi vis didėjantį jaunųjų ūkininkų indėlį į tvarų žemės ūkį, nes didžioji dalis jos studentų – ūkininkai arba ūkininkų vaikai.

„Į žemės ūkį ateina jauni, išsilavinę, aktyvūs žmonės, kurie į žemės ūkį žiūri kaip į verslą, o ne vien pragyvenimo šaltinį. Jaunoji karta, matanti užsienio praktiką, dalyvaujanti studentų mainų programose, atviresnė naujovėms, drąsiau diegia modernias technologijas, o tai tampriai susiję su tvarumu, klimato kaitos iššūkiais. Tad jaunųjų ūkininkų vaidmuo jau dabar didelis ir jis tik didės“, – kalbėjo mokslininkė.

Jaunimą rinktis ūkininkavimo kelią stabdo arba skatina tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs veiksniai. Skatina, pirmiausiai, šeimos ir darbo tradicijos, naujos, pažangios technologijos, kurios atveria daug galimybių. Daug metų dirbanti pedagoginį darbą su žemės ūkio krypties studijų programos studentais J. Zaleckienė mato, kad tarp jų daugiausiai yra šeimos ūkių atstovų, kurie žino, kad ateityje perims tėvų ūkį. 

„Daugelio studentų šeimos ūkių istorijos prasidėjo 1993–2000 m. Per tą laikotarpį daug jų nuo plyno lauko išaugo iki stiprių, modernių ūkių. Taigi, sukaupti senelių, tėvų ištekliai, materialinė bazė skatina jaunimą tęsti tą veiklą, nes mato daug galimybių“, – dalijasi mintimis docentė. 

Tarp ūkininkavimą ribojančių veiksnių ji pirmiausia įvardija pradinio kapitalo, žemės stoką. Pasitaiko ir tokių atvejų, kad tėvai nenori leisti vaikams keisti jų nusistovėjusios tvarkos ir įsitikinimų, tad jie renkasi dirbti samdomą darbą, ten atranda save ir į ūkį negrįžta. Todėl, J. Zaleckienės teigimu, labai svarbu sudaryti jaunimui sąlygas dirbti, ugdyti pasitikėjimą, įtraukti savo vaikus į sprendimų priėmimą.

O jaunieji ūkininkai, ypač studijuojantys, labiau linkę taikyti inovatyvius ir tvarius sprendimus nei vyresnioji karta. „Gali būti, kad kai kada tarp jaunosios ir vyresnės kartos atsiranda ir priešpriešos, skirtingo požiūrio, bet reikia kalbėti. Juk išsaugoti gyvybingą dirvožemį svarbu visų kartų ūkininkams, gal tik priemonės tam pasiekti kiekvieno akimis skirtingos. Tad jeigu šeimoje vertybinės nuostatos iš esmės tos pačios, jeigu dvi kartos ūkyje žiūri ta pačia kryptimi, tai kompromisas randamas“, – įsitikinusi J. Zaleckienė.

Nerimas, kas bus rytoj, ugdo nepasitikėjimą 

Ką reikėtų daryti – švietimo, politikos ar bendruomenės lygmeniu – kad daugiau jaunų žmonių matytų žemės ūkį kaip patrauklią ir tvarią karjeros kryptį?

J. Zaleckienė į tai siūlo žiūrėti iš skirtingų kampų, ne iš vienos perspektyvos. „Ne skaičiuose esmė, o kokybėje. Labai svarbu vidinė žmogaus motyvacija, savęs matymas būtent šioje, o ne kitoje srityje, degančios akys, kai pasirinkimas natūralus, iš noro, bet ne iš reikalo. Svarbu matyti prasmę tame. O tą prasmę suteikia aiškumas, nuoseklumas ar tam tikras tęstinumas, logiškumas, skaidrumas, strateginis požiūris, kurį suteikia tiek švietimas, tiek nuosekli politika. Neapibrėžtumas, nerimas, kas bus rytoj, demotyvuoja, ugdo nepasitikėjimą“, – teigia docentė, taip antrindama savo nerimą išsakiusiam Nojui Steponaičiui. 

Kalbant apie tvarumą, J. Zaleckienės teigimu, reikėtų galvoti ir kalbėti ne tik apie žemės ūkio, bet apie viso verslo ir pačios visuomenės atsakingą požiūrį į aplinką (gamtinę, socialinę), visos šakos, ar tai būtų logistika, perdirbimas, pirminė žemės ūkio gamyba, turi vadovautis žiedinės ekonomikos ir tvarumo principais.

„Buvo laikas, kai daug kalbėjome daug apie žemės ūkio intensyvinimą, dabar kalbame apie ekstensyvesnį ūkininkavimą, su studentais diskutuojame, kaip išgyventi ekologiniam ūkiui. Tačiau yra dar vienas su tvarumu niekaip nesusijęs dalykas, už kurį atsakinga pati visuomenė – tai maisto švaistymas. Kasmet kiekvienas žmogus pagal statistiką išmeta didžiulius kiekius maisto, kuriam pagaminti įdėta daug išteklių. Todėl apie tvarumą kiekvienas turime galvoti ir nereikia linčiuoti žemės ūkio, kad jis daro didžiausią tą neigiamą poveikį aplinkai“, – pabrėžė VDU ŽŪA mokslininkė.

Ji neabejoja, kad jaunimas turi daryti proveržį pagal savo galimybes ir šiuolaikišką požiūrį į aplinkos tausojimą. „Aiškiai matau studentų, būsimų ūkininkų, vertybines nuostatas ir tai džiugina. Per pertraukas jie kalba tik apie žemės ūkį – ką ir kaip sėja, kokia technika dirba ir panašiai. Su kolegomis dėstytojais aiškiai matome, kad jie gyvena tuo. Jiems globalūs dalykai tikrai rūpi“, – reziumavo J. Zaleckienė.