Akademija (Kauno r.). Lietuvos žemės ūkio sektorius ir jo ateitis, regis, yra lūžio taške. Šį posūkį lemia sparčiai besivystančios technologijos, klimato kaita ir besikeičianti darbo rinka. Kuo šis laikotarpis unikalus, diskutuota parodoje „Ką pasėsi... 2026“.

Diskusijos su autoritetingais agroverslo ir kitų sričių pašnekovais apie žemės ūkį yra gili parodos tradicija. Šiųmetėje, jubiliejinėje „Ką pasėsi...“ parodoje surengta diskusija „Lietuvos žemės ūkio rytojus: kas investuos, kas dirbs ir kas laimės?“

Padiskutuoti apie tai pakviesti: dr. Laima Skauronė, VDU Žemės ūkio akademijos kanclerio pavaduotoja; Monika Tarvydytė, UAB „Ivabaltė“ generalinė direktorė; Ilja Laursas, futuristas, investuotojas, visuomenės veikėjas; Virginijus Beinoras, Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės asociacijos tarybos narys; Tomas Raudonius, ūkininkas, agroverslininkas.

Diskusijos dalyviai sutarė – šis laikotarpis yra unikalus, kupinas tiek iššūkių, tiek ir nepraleidžiamų galimybių. Tačiau į diskusijos, kurią moderavo žurnalistas Ignas Krupavičius, pavadinime suformuluotus klausimas – kas dirbs Lietuvos žemės ūkyje ateityje, kas investuos ir kas laimės, atsakymai nebuvo lengvi ir paprasti.

Diskusijos dalyviai (iš kairės): Ignas Krupavičius, Virginijus Beinoras, Tomas Raudonius, Ilja Laursas, Monika Tarvydytė, Laima Skauronė

Kas dirbs žemės ūkyje?

„Paskutinis penkmetis labiau išskirtinis, sudėtingas, visi akcentuoja saugumą, o būtent maistas šiuo atžvilgiu labai svarbus, ne veltui žemės ūkis yra strateginė šaka. Žemės ūkio našumas ir efektyvumas yra esminiai dalykai, norint išlikti konkurencingiems ateityje, nes tai užtikrintų ir apsirūpinimą maistu“, – kalbėjo T. Raudonius.

M. Tarvydytė mato, kad vyksta lūžis kartų kaitoje: tėvų karta, pradėjusi ūkininkauti po Nepriklausomybės atkūrimo, jau nueina, ateina jų vaikai, kurie turi kitokį požiūrį į technologijas. „Jie daug sprendimų priima remiantis duomenų analize ir tai leidžia didinti ūkių efektyvumą, o tai šiais laikais yra labai svarbu. Viskas nukreipta į našumą“, – akcentavo M. Tarvydytė.

Tačiau šiuo atžvilgiu kyla kita problema – trūksta aukštos kvalifikacijos specialistų. Dr. L. Skauronė teigė, kad šiuo metu rinkai reikia maždaug 1 500 aukštos kvalifikacijos inžinierių, agronomų, technologijų srities specialistų, vadybininkų, tačiau VDU Žemės ūkio akademija parengia ir išleidžia apie 200–300 specialistų. Tai didele dalimi lemia demografinė šalies situacija, geopolitinės grėsmės.  

Diskusija, kurioje buvo aptariamos žemės ūkiui gyvybiškai svarbios temos, sulaukė parodos lankytojų dėmesio

Kas investuos į žemės ūkį?

Diskusijos moderatorius klausė I. Laurso, ar jis turi investicijų žemės ūkyje. Garsus investuotojas atsakė, kad jo aistra yra technologijos, pats neinvestuoja į sritis, kurių nesupranta, tačiau bet kokia žmogaus veikla, jo teigimu, jau yra gera investicija, nes žmonėms reikia visko. Klausimas, kaip tai padaryti teisingai. Valdžios subsidijas žemės ūkiui I. Laursas kritikavo, sakydamas, kad „jų rezultatas dažnai būna nulinis“, o didžiausią grąžą duoda tikslinės privačios investicijos.

Jis pastebi ūkių natūralizacijos tendenciją – kai kiekviena vietovė turi pati viskuo apsirūpinti, nes didėja apsirūpinimo viskuo svarba. O maistas yra šios piramidės viršūnėje.

M. Tarvydytė pastebi, kad investicijas žemės ūkyje stabdo geopolitinės grėsmės, baimė, ar investicijos sugrįš. Tam įtakos turi ir ekonominės padėties nepastovumas. Vis dėlto ir tokiomis aplinkybėmis tiek pažangiai dirbantys ūkininkai, tiek žemės ūkio verslas investuoja.

Kalbėdamas, kokios investicijos žemės ūkyje duoda didžiausią efektą, T. Raudonius teigė, kad labiausiai reikia našumo ir efektyvumo, tai suteikia technologijos: „Bendros investicijos, kooperacija yra smulkių ir vidutinių ūkių išeitis pasiekti mastą ir įsigyti technologijų. Mūsų ūkių efektyvumas, palyginti su Vakarų Europos šalimis, atsilieka dvigubai. Į tai turime atkreipti dėmesį, našumą būtina didinti“, – kalbėjo T. Raudonius.

V. Beinoras įvardijo sritį, kuri per 20 metų Lietuvoje nuėjo žemyn – tai dirvožemis. Nuo jo gerinimo, patyrusio agronomo teigimu, ir reikia pradėti. Dirvožemį jis palygino su namo pamatais: „Jeigu skyla namo siena, tai ne baldus perkame, o tvarkome pamatus. Taip ir su dirvožemiu, kuris yra lyg namo pamatai.“

„Ivabaltės“ vadovė sakė pasigendanti nacionalinės strategijos dėl subsidijų. Jos nuomone, daug investicijų skiriama visiškai mažiems ūkiams ar net tokiems, kurie pasiima investicijas ir jomis nesinaudoja. „Investicijos į augančius ūkius duotų didžiausią grąžą“, – teigė M. Tarvydytė.

L. Skauronė pridūrė, kad vis dėlto svarbiausia investuoti į žmogų. Jokių technologinių procesų nepaspartinsi, jeigu šalia jų nebus kvalifikuotų žmonių. Vis dėlto I. Laursas turi kitą nuomonę: „Galime kalbėti apie žmogų kaip vertybę, bet technologijos laimės ir taškas.“

Taigi, kas laimės?

Diskusijos dalyviai taip pat kalbėjo apie žemės ūkio įvaizdį. Anot Monikos, yra daug veiksnių, dėl ko žemės ūkis ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio jaunimui neatrodo patrauklus. Tai gyvenimas rajone, darbo diena be apibrėžtų darbo valandų ir kitokie su žemės ūkiu susiję dalykai (gyvuliai, kvapai ir pan.). Todėl ji ragino daugiau komunikuoti ir pasakoti mokyklose, kiek žemės ūkyje yra galimybių.

Į klausimą, ką sunkiau rasti žemės ūkyje – galvas ar rankas, T. Raudonius atsakė, kad galima rasti ir viską, tik esmė – žemės ūkyje dėl darbo sąlygų turi mokėti daugiau. Pavyzdžiui, melžimo operatorė (-ius) uždirba du kartus daugiau negu parduotuvės darbuotojas.

Diskusijos dalyviai taip pat palietė biurokratijos temą, kuri žemės ūkiui tikrai nepadeda, poreikį daugiau gaminti vietinių produktų ir tai išnaudoti pristatant žemės ūkio produkciją pirkėjams. Ypač tai akcentavo I. Laursas.

O moderatoriui paklausus, kokie ūkiai išliks žemės ūkyje ir galės jaustis laimėtojais netolimoje ateityje, M. Tarvydytė atsakė, kad išliks mąstantys, investuojantys, o ne iš inercijos dirbantys ūkiai. Jai pritarė ir T. Raudonius, akcentavęs, kad labai svarbu tikslingai investuoti ir gaunamas subsidijas, kurios vis mažėja.

Dr. L. Skauronė pridūrė, kad laimės naujos žinios, grįstos mokslu ir moksliniais rezultatais. „Ir gal mesiu iššūkį Iljai Laursui, bet technologijos be žmogaus nefunkcionuos“, – replikavo I. Laursui VDU ŽŪA vicekanclerė.

Žmogiškąjį veiksnį, kalbant apie sėkmę, akcentavo ir V. Beinoras: „Manau, kad laimėtojais bus tie, kurie praregės širdimi ir protu.“