BASF A1 2024 06 19 Basf m1 2024 06 19
Renginiai
Tvarus žemės ūkis: ar vartotojas pasirengęs mokėti?

Vilnius. Skaičiuojant 20 metų Europos Sąjungoje žemės ūkio sektoriaus atstovai sako, kad per tą laiką įvyko akivaizdi transformacija, tačiau dabar, laikantis žaliojo kurso, siekiant tvarios gamybos, labai svarbu įsivertinti, ko reikia vartotojams. Kur link turėtų sukti Lietuvos žemės ūkis? Kokie laukia iššūkiai ir galimybės?

Tai aptarta trečiadienį sostinės Nacionalinėje dailės galerijoje vykusioje konferencijoje „Dvidešimt Lietuvos kaimo ir žemės ūkio augimo metų“.

Po pranešimų konferencijos dalyviai diskusijoje svarstė, kokia turėtų būti žemės ūkio politika, kokią poziciją rinkose galėtų užimti mūsų šalis, kaip tarp siekių ir reikalavimų išlaviruoti ūkininkams.

Bioversija 2024 04 26 m7
  • Galima ES politikos kryptis, kai mokama už viešą naudą
  • Dabartiniai instrumentai veikia, tačiau tai reikia parduoti vartotojui
  • Maisto sektoriuje taip pat juntamos vartojimo mados
  • Tvarumas turėtų apimti ne tik gamybą, bet ir galimybes tokią produkciją įpirkti
  • Ūkininkaujant svarbu surasti savo kryptį ir nuosekliai laikytis
  • Noras gaminti daug ir tvariai – užprogramuotas konfliktas?

Svarbu įvertinti, kas pasiekiama esamomis priemonėmis

Diskusijos moderatorius Marius Jokūbaitis žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko klausė, kokios būtų pasekmės tiek ES, tiek Lietuvos žemės ūkiui, jei rinkimų fone būtų nuspręsta prilėtinti žaliąjį kursą. Juolab kad dabar itin svarbi gamyba, o žaliasis kursas ją tam tikra prasme mažina.

Žemės ūkio ministro teigimu, peržiūrėti žaliąjį kursą skatino ne tik visoje ES vykusių ūkininkų protestai, bet ir atsiradęs racionalus požiūris.

„Labai aiški prancūzų koncepcija, kurią aš palaikau – žaliasis kursas nėra ne gamybos procesas. Galima pasiekti labai daug gamybiniais procesais. Kodėl mūsų neariminės technologijos proveržis neįvertintas? (...)

Ką šiandien Europos politikai kalba apie ateitį, aišku, tvarumo dedamoji niekur nedings. Kokia ji bus? Nemanau, kad ji bus labai inovatyvi. Labai tikėčiausi racionalesnio tvarumo apibrėžimo. Yra nuosekliai teikiamų siūlymų, kad vieši pinigai – viešoms gėrybėms“, – kalbėjo K. Navickas.

Jo teigimu, vokiečiai to laikosi nuosekliai, o ES palikę britai dabar tai bando diegti patys. Anot žemės ūkio ministro, iš naujo politinio sezono jis tikėtųsi politinio integralumo ir racionalumo.

Vėliau, svarstydamas apie paramos sistemą, jis teigė, kad mechanizmas galėtų kisti, bet ar tikrai tai nutiks – abejotina. Juolab kad politikai dažnai demonstruoja ne ištikimybę idėjoms ar užsibrėžtiems tikslams, bet yra priklausomi nuo rinkėjų ir jų nuotaikų.

Kaip pavyzdį jis pateikė ekologinės produkcijos gamybą, kuri ilgai augo, buvo aktyviai remiama, tačiau atėjus pandemijai ir karui staiga viskas pradėjo kristi žemyn. Buvo dideli lūkesčiai, pasižadėjimai, tačiau vartotojų elgsena privedė prie situacijos, kai nebežinoma, ką daryti.

Ar reikėtų vadovautis tik tuo, kad vieši pinigai skirti viešajai naudai? K. Navicko teigimu, prieš kelerius metus jis būtų atsakęs besąlygiškai, tačiau dabar reikia atsižvelgti į tai, kas jau daroma.

„Labai daug daroma ir neįvertinama. Daug pasiekiama šiuolaikiniais instrumentais, tik reikia tai parduoti rinkėjams, valgytojams. Nepagrįstai nuvertiname pastangas, ką esame padarę. Integralumas ir pasiekimų pardavimas – užduotis būsimam politiniam sezonui“, – teigė žemės ūkio ministras.

Maisto sektorius taip pat paklūsta madoms

Ar vartotojas galės įpirkti tvariai užaugintus produktus, nes jų savikaina ūkininkui irgi bus atitinkama. Ar visuomenė gali įpirkti ūkininkų pastangas saugoti aplinką?

„Kauno grūdų“ generalinio direktoriaus Andriaus Pranckevičiaus teigimu, klausimas – tikrai sudėtingas, bet dabar vartotojai jau įperka tai, ką daro ūkininkai. Anot jo, nemažai nuostatų ir dabar yra teisingos, logiškos, nors kai kas galbūt daroma per greitai, nes kai kuriais atvejais stinga technologinių sprendimų.

„Maisto pramonėje, kaip ir rūbuose, yra mados. Kas stebi maisto pramonę, per paskutinius 10–15 metų matė kelias bangas tokių madų, kurių dalis visai nepasiteisino.

Nemažai įmonių turėjo išeiti iš verslo, bankrutuoti. Čia reikia būti labai atsargiems. Labai svarbu pragmatiškumas, ėjimas žingsnis po žingsnio, neskubėjimas ir technologiniai sprendimai“, – kalbėjo A. Pranckevičius.

Jis priminė anksčiau kilusį augalinių mėsos pakaitalų ažiotažą, kurio pirma banga sužlugo, nes paaiškėjo, kad tai pirmiausia per brangu, antra – vartotojai jų tiek nesuvalgo.

Įmonės vadovas dalijosi patirtimi, kai planuota vieną mėsos perdirbimo gamyklą pertvarkyti ir gaminti augalinius mėsos pakaitalus, jau buvo sutarta su vienu greitojo maisto tinklu, tačiau galiausiai užsakovas atsisakė, nes pastebėjo, kad žmonės neperka tokios produkcijos tiek, kiek tikėtasi.

„Yra daug niuansų, mados. Maistą tokį, kokį mes valgome šiandien (žuvis, pienas, mėsa, grūdai, duona), žmonės valgo dešimtis tūkstančių metų. Dar vaikščiodamas miškais žmogus ieškojo pavalgyti saldžiai ir riebiai.

Mados ateina ir praeina, madingi produktai kartais pavyksta arba ne. Tas augalinis mėsos pakaitalas kainavo tris kartus brangiau. Jei yra tvaru gamybos prasme, bet vartotojui 3–4 kartus brangiau, tai iš esmės nėra tvaru“, – kalbėjo A. Pranckevičius.

Kokia pokyčių kaina?

Jei vartotojai nepasirengę mokėti, ar ūkininkai turėtų rinktis kitus gamybos būdus? Kėdainių r. ūkininkas Šarūnas Šiušė teigė, kad dabar ir įprastuose ūkiuose užauginamas maistas yra gana tvarus ir sveikas.

Žemdirbys pasakojo, kad jo ūkis niekada nebuvo visiškai ekologinis, tačiau visada ieškojo tvarumo krypties ir savo kelio, kurį tikisi suradę, nors buvo įvairių domėjimo krypčių ir bandymų.

„Mažiau blaškytis, nuosekliai eiti savo keliu, turėti ilgalaikę strategiją, nes tai lemia žmonių likimus ir bankrotus. Žemės ūkio politika neturėtų priklausyti nuo politikų pasikeitimo“, – šalies ūkiui linkėjo Š. Šiušė.

Tai, ar aplinkosaugos ir kiti reikalavimai neišstums pačių smulkiausių, kurie nepajėgs to įgyvendinti ir liks tik stambesni, svarstė Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos (LGPPA) prezidentas Karolis Šimas.

Jis atkreipė dėmesį, kad, nors žinome, jog ūkiai stambėja, tačiau negalime objektyviai įvertinti kiek, nes savu laiku statistika buvo iškraipyta tiesiog besistatančiųjų sodybas, o ne realiai ūkininkaujančiųjų.

Jo nuomone, tikėtina, kad smulkieji, jei tai nėra jaunieji ūkininkai, ir toliau dirbs taip, kaip jaučia ir supranta, tai nesikeis.

„Su tvarumu visiems skirtingai: stambiam tai įmanoma įgyvendinti, niekas nesipriešina. Versle ateina ESG (angl. environmental, social, governance, aplinkos apsaugos, socialinės atsakomybės ir valdysenos elementai – red. past.). Tai, galima sakyti, yra dar griežčiau, nes ten yra ir socialinių, ir kitokių papildomų reikalavimų. Visi versle irgi skaičiuos tvarumą.

Klausimas yra pasirinkto greičio su technologijomis. Jei per greitai bėgi taip, tu parodysi pažangą, bet iškris silpnieji, jie neprisitaikys“, – kalbėjo K. Šimas.

Anot jo, esamos direktyvos geros, bet per lėtos ir neadaptyvios. LGPPA vadovas pabrėžė ir teisingumo aspektą. Jo nuomone, jei ES sako būti vienodiems, tai to ir reikia laikytis visais lygmenimis, nes dabar dažnai matome neteisybę ūkininko atžvilgiu, kai jis dirbdamas turi laikyti reikalavimų, tačiau tuo pat metu ES importuoja ir netvariai užaugintus grūdus, ir pašarus su GMO. K. Šimo teigimu, tai galėtų padėti spręsti vadinamasis anglies mokestis.

Konfliktuojame patys su savimi?

Diskusijoje pasisakę tiek ekonomistas, Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas Marius Dubnikovas, tiek „AUGA group“ valdybos pirmininkas Kęstutis Juščius pabrėžė technologijų svarbą norint konkuruoti. Verslininkas teigė, kad įmanoma, jog iš čia kilę technologiniai sprendimai pasklistų po visą pasaulį, o ES gali būti pasaulio lydere ir parodyti naujus būdus, kaip pagaminti maistą be kainos gamtai.

Diskusijos moderatorius kvietė pasvarstyti, ar sparčiai augant pasaulio gyventojų skaičiui nėra savaime užprogramuotas konfliktas, kad norime gaminti ir daug, ir tvariai.

M. Dubnikovas sutiko, kad konfliktas yra ir jį turime patys su savimi. „Turime priimti sprendimą neiškepti pasaulio, patiems savęs ir pamaitinti pasaulį. Žalieji reikalavimai yra bandymų ir lyderystės požymis“, – apie klimato kaitą ir su tuos susijusies sprendimsu kalbėjo ekonomistas.

Vis dėlto jo priminė, kad didžioji dauguma žmonių nėra sąmoningi, tad tam tikra prasme juos reikia priversti mąstyti, arba galiausiai  privers realybė, kaip kažkada tai nutiko Londone, kai masiškai ėmus mirti žmonėms buvo atsisakyta kūrenimo anglimi.

Kaip ūkininkams rasti balansą, gebėti išlikti ir konkurencingiems, ir laikytis reikalavimų svarstė Š. Šiušė. Anot jo, visų pirma, jei žaliasis kursas vadintųsi žaliuoju susitarimu būtų mažiau problemų.

„Politikai turi suprasti, kad žemės ūkio negalima sudėti į ekselius, reglamentus, direktyvas, nes tai yra kur kas plačiau. Mes nusiritome iki tolio lygio, kai mums nurodinėja, kada pjauti. Tą geriausiai išmanome mes. Žaliojo kurso principai yra labai geri, dar prieš priimant mes visa šitą taikėme. Žemdirbiai nebijo žaliojo kurso, bet jo atnešta administracinė našta – štai kas labiausiai pykdo“, – kalbėjo ūkininkas.

Anot jo, laikantis visko pagal raidę, prarandami gamybos pajėgumai ir konkurencingumas Europoje bei pasaulyje. Tad savo ūkyje jis taiko tvaraus ūkininkavimo modelį, pagrįstą sveiku, aktyviu dirvožemiu. Būtent tai jam leidžia nemažinant gamybos pasiekti žaliojo kurso tikslų.

Žemės ūkio ministras priminė, kad 80 proc. žemės ūkio politikos lemia bendrosios žemės ūkio politikos sprendimai. Todėl itin ilgalaikę strategiją sunku turėti, tačiau labai svarbu kalbėti argumentų kalba. „Esame girdimi, linkiu, kad mes nesusigūžtume ir būtume girdime visuose ES formatuose. Ir tada padarysime pokytį“, – linkėjo K. Navickas.

Autorius: Asta Laukaitienė
Gudinas -  23 06 14 + MU 2024

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Norėdami parašyti savo nuomonę – prisijunkite.

Apklausa
Kas dar, be uždarbio, skatina ūkininkauti?
Visos apklausos