Akademija, Kėdainių r. Daugėjant dėmesio pasėlių įvairinimui, mokslininkai tyrinėja, kokius netradicinius augalus galėtų auginti mūsų žemdirbiai. Naujų augalų paiešką skatina ir ilgėjantis vegetacijos periodas.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centre (LAMMC) vykusiame seminare „Netradicinių augalų ir naujų veislių žirnių auginimo ypatumai ekologinės ir tausojamosios žemdirbystės sąlygomis“ Žemdirbystės instituto mokslo darbuotojos Lina Šarūnaitė, Monika Toleikienė, Žydrė Kadžiulienė ir Irena Deveikytė aptarė netradicinių ilgos vegetacijos maisto ir nemaisto paskirties augalų auginimo ypatumus.

Projektas „Bolivinės balandos (Chenopodium quinoa), sėjamojo avinžirnio (Cicer arietinum) ir burnočio (Amaranthus) auginimo technologijų parengimas“, kurio vadovė L. Šarūnaitė, turėtų atsakyti į klausimą, ar mūsų šalies žemdirbių laukus realiai papildys šie nauji ar kažkada auginti, bet primiršti augalai. Lietuvoje 2021 m. burnočių deklaruota 4,72 ha, bolivinių balandų – vos 0,06 ha, o avinžirnių deklaracijose iš viso neužfiksuota.

Bolivinės balandos ir burnočiai – vertingi maistinėmis medžiagomis su gausybe būtinų aminorūgščių, dideliu kiekiu vitaminų bei mineralų augalai. Dėl šių savybių bolivinės balandos pateko į pasaulinę rinką, yra tiriamos ir skatinamos vartoti už jų kilmės – Andų regiono – ribų.

Tyrėjai pripažino didelį bolivinių balandų genetinį kintamumą, kuris leidžia augti ir vėsesnio klimato šalyse bei prisitaikyti prie nepalankių aplinkos sąlygų

Bolivinių balandų sėklose baltymų kiekis svyruoja nuo 12 iki 16 proc., kartu su dešimt būtinų aminorūgščių. Ekologiškai auginant veislių Vikinga ir Titicaca bolivines balandas, pavyko nukulti 1,5 t/ha derlių. Kaip rodo preliminarūs tyrimų rezultatai, ko gero tinkamiausias bolivinių balandų sėjos laikas yra gegužės vidurys, sėklos norma – 6 kg/ha, sėjant 30 cm tarpueiliais, kurie buvo purenami naikinant piktžoles.

Burnočiai: jautrūs piktžolių konkurencijai

Burnočiai kildinami iš Centrinės ir Pietų Amerikos, tačiau vis labiau domimasi jų auginimu ir vidutinio klimato regionuose. Lietuvoje burnočiai paplitę plačiau nei bolivinės balandos (didelis burnočių auginimo entuziastas buvo profesorius Antanas Svirskis), tačiau auginant šių rūšių augalus susiduriama su didele problema – jautrumu piktžolių konkurencijai, nes po sudygimo jie auga lėtai.

Sėkloms plačiausiai auginamos trys burnočių rūšys: raibasis, hibridinis ir uodeguotasis. Burnočių sėklose nustatoma vidutiniškai 11–17 proc. baltymų, 9 proc. riebalų. Gausu skaidulų, fitosterolių, flavonoidų, folio rūgšties, kalio.

Lietuviška burnočių veislė Raudonukai žavi ryškios spalvos ilgais šluoteliniais žiedynais, o jų vertingos sėklos skoniu šiek tiek primena riešutus (LAMMC nuotr.)

„Burnočiai priskiriami prie C4 tipo augalų, pasižymi efektyvesne fotosinteze ir intensyvesne azoto apykaita“, – pabrėžė L. Šarūnaitė ir pridūrė, kad labai svarbu ištirti šių perspektyvių augalų auginimo pagrindinius technologinius rodiklius – augimo, vystymosi ir derliaus formavimosi dėsningumus, taikant ekologinio ir intensyvaus ūkininkavimo praktikas Lietuvos klimato sąlygomis.

LAMMC atlikti tyrimai rodo, kad bene didžiausią derlių Raudonukų veislės burnočiai subrandino tada, kai jie buvo pasėti gegužės 15 d., 8 kg/ha sėklos norma.

Beje, tyrimuose pastebėta, kad bolivinės balandos į tręšimą azoto trąšomis reaguoja teigiamai, o štai burnočius tręšti reikia atsargiai, mat patręšti jie linkę išgulti. I. Deveikytė sakė, kad išsamių tyrimų reikalauja ir naujų mūsų kraštui augalų reakcija į herbicidus – kai kuriuos augalus jie gali veikti itin fitotoksiškai: deformuoti ir smarkiai sulėtinti augimą.

Avinžirniai bene mažiausiai ištyrinėti

Iš projekte tyrinėjamų netradicinių augalų, ko gero, mažiausiai ištirti yra avinžirniai. Lietuvoje iki šiol nebuvo išsamių, tinkamai finansuojamų šių augalų tyrimų. Viena iš priežasčių – nepagrįstas teiginys, kad šalies klimatas nėra tinkamas avinžirniams. Tačiau bandymuose 2019 m. pavyko gauti net 2,5 t/ha avinžirnių derlių (sėta gegužės 14 d., sėklos norma – 80 daigių sėklų viename kvadratiniame metre).

Seminare pranešimus skaitė LAMMC mokslo darbuotojos (iš kairės) Monika Toleikienė, Žydrė Kadžiulienė, Irena Deveikytė ir Lina Šarūnaitė (LAMMC nuotr.)

„Žemdirbystės institute tiriamas avinžirnių auginimas bei produktyvumas šalies klimato sąlygomis, apsauga nuo kenkėjų, piktžolių kontrolės būdai ir šių augalų įtaka kitiems augalams sėjomainos rotacijoje. Taip pat tiriamas sėjos laikas, sėklos norma, įsėliai, akėjimas, tarpueilių purenimas, herbicidų panaudojimas, inokuliavimas azotą fiksuojančiomis bakterijomis, azoto kaupimo ir perdavimo efektyvumas augalus auginant ekologinėje ir tradicinėje ūkininkavimo sistemose“, – paaiškino Monika Toleikienė.

Sojos: didžiausias perspektyvas turi ekologiškai užaugintos

Vis daugiau ūkininkų dėmesiosulaukia sojos – šiemet jų Lietuvoje deklaruota 1 560 ha. Šis augalas patrauklus dėl savo unikalios sudėties ir didelės prekinės paklausos. Didelis kiekis visos aminorūgščių grandinės baltymų (35–40 proc.) ir riebalų (18–23 proc.) lemia didelę sojų supirkimo kainą rinkoje, be to, itin geras perspektyvas turi ekologiškai auginamos sojos.

LAMMC atlikti tyrimai parodė, kad techniniai sprendimai – sėjos laikas, tarpueilių plotis ir sėklų inokuliacija – gali daryti reikšmingą įtaką ekologiškai auginamų sojų derliui. Sojos yra palyginti ilgos vegetacijos augalai, todėl geriausia rinktis kuo ankstyvesnes veisles – Merlin, Laulema, Amarok.

Geriausia sojas sėti gegužės 20–25 dienomis, ir labai svarbu, kad tuo metu dirvožemyje pakaktų drėgmės. „Tyrimuose didžiausią derlių pasiekė Merlin, inokuliuota su B.japonicum, sėta gegužės 20–25 d. 25 cm tarpueiliais“, – tyrimų rezultatais pasidalijo M. Toleikienė.

Sojos yra palyginti ilgos vegetacijos augalai, todėl patartina auginti kuo ankstyvesnes veisles (LAMMC nuotr.)

Ji pabrėžė, kad auginant sojas ekologiškai, itin svarbu inokuliuoti jų sėklas – tai gali derlių padvigubinti ir net patrigubinti. Sojų derlius labai priklauso nuo konkretaus vegetacijos periodo klimato sąlygų – vidutinis jų derlius būna apie 2,5 t/ha, tačiau gerais metais gali priartėti prie 4 t/ha.

Žirniai: visiems gerai žinomi, bet iki galo neperprasti

Greta netradicinių augalų seminare aptarti ir gerai mūsų ūkininkams žinomi žirniai. Pagal žirnius plotų dalį pasėlių struktūroje mes esame maždaug ketvirti-penkti Europoje. Lietuvoje 2021 m. žirnių deklaruota 64,4 tūkst. ha., pupų – 78 tūkst. ha. Bendroje pasėlių struktūroje ankštiniai augalai sudarė 7,3 proc., tačiau jų tikrai galėtų būti ir daugiau.

„Nėra taip lengva pupinius užauginti, gauti gerą derlių bei jį nuimti. Pritrūksta agrotechninių žinių, o ką jau kalbėti apie rinkos nestabilumą, kas irgi turi įtakos“, – pastebėjo Ž. Kadžiulienė.

Pagrindinė praktika Šiaurės ir Baltijos šalyse – žirnius auginti kaip baltymų ir azoto šaltinį. Žirnių produktyvumas labai priklauso nuo taikomos auginimo technologijos ir nuo klimato sąlygų. Siekiant stabilaus žirnių derliaus, pirmiausia labai svarbu tinkamai pasirinkti veislę.

„Ūkininkai gali rinktis veisles iš Nacionalinio augalų veislių sąrašo, kur jų yra per 20, o iš šių penkios yra sukurtos LAMMC. Atrodo, kad nauja lietuviška žirnių veislė Eglė labiau tinka įprastai ūkininkaujant, o Lina – ekologiniams ūkiams“, – sakė Ž. Kadžiulienė ir pridūrė, kad labai svarbu, jog naujos žirnių veislės sukauptų kuo daugiau baltymų.

Pupinių augalų poreikis augs

Traukiantis gyvulininkystės sektoriui ir mažėjant iš jo ateinančiam organinių trąšų kiekiui, pupinių auginimas darosi vis svarbesnis. Šiuo požiūriu labai svarbios ir žolės, pavyzdžiui, raudonieji dobilai, kurių nauda dar per mažai vertinama, o ir maksimalią naudą išgauti nėra taip paprasta.

„Augalinės kilmės organinės trąšos itin svarbios ekologiniuose ūkiuose ir jas galima panaudoti įvairiais būdais. Dobilų ir žirnių masę galima fermentuoti (silosuoti) ir tada ją įterpti kaip trąšą. Daugiarūšiai žolių mišiniai su ankštiniais taip pat yra labai svarbus agroekosistemos komponentas ir gali labai prisidėti prie sintetinių trąšų mažinimo, kas dabar itin aktualu. Jaunas, antrų naudojimo metų žolynas, kuris savo sudėtyje turi liucernų, auginamas be mineralinių trąšų, gali būti derlingesnis negu daugiamečių svidrių žolynas, tręštas 150 kg/ha mineralinio azoto trąšomis“, – palygino Ž. Kadžiulienė.

Kuriant sveikesnę ir tvaresnę ES maisto sistemą, pupinių augalų reikšmė didės, tad mokslininkų ir žemdirbių dar laukia ne vieni tyrinėjimų ir atradimų metai.

MŪ inf.