Akademija (Kauno r.). Stambių avininkystės ūkių Lietuvoje nemažėja, jie po truputį netgi didėja. Investavę į ūkį avių augintojai neturi kitos išeities – tik didėti. Ir jie jau turi galimybių diegti tiksliąsias technologijas.

Apie tai buvo kalbama konferencijoje „Avių ūkio tvarumo ir konkurencingumo didinimas“. Lietuvos avių augintojų asociacijos (LAAA) vadovė Gintarė Kisielienė, apžvelgdama sektoriaus padėtį, atkreipė dėmesį, kad vidutinės avių supirkimo kainos, statistikos duomenimis, tiek pagal skerdenas (8,64 proc.), tiek pagal gyvą svorį (beveik 14 proc.) šių metų pirmą ketvirtį, palyginti su praėjusiais metais, didėjo.

Viena iš sąlygų kainų augimui – avienos trūkumas, nes skerdimo apimtys mažėja. Panašios tendencijos pastebimos visoje Europoje.

Kiek realiai kainos didėjo, anot G. Kisielienės, žino patys augintojai, nes brango ir avių auginimas. Bet sektoriui nėra lengva, nes nedidelių avininkystės ūkių mažėja.

Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovė Gintarė Kisielienė sektoriaus padėtį vertino santūriai

Tačiau kad ir kokie sunkumai būtų, šiuolaikinės technologijos ateina ir į avininkystę. Lietuvoje buvo vykdomas tiksliojo avių šėrimo bandymas 12-oje šalies ūkių.

Pasidalijo automatinės šėryklos naudojimo patirtimi

150 sufolkų ir vietinių šiurkščiavilnių avių šeimos ūkyje auginanti Alytaus r. ūkininkė Giedrė Balčienė buvo viena tų, kuri savo ūkyje išbandė automatinę šėrimo sistemą.

„Sunkiausias buvo sistemos paruošimas naudojimui, tam reikėjo žinių. Samdėme specialistą iš Latvijos, kad jis pajungtų šėrimo sistemą, o aktyvuoti įrenginį turėjo gamintojai Norvegijoje nuotoliniu būdu. Tai užtruko. Be to, būtinas įrenginio kalibravimas, kad tiksliai pasvertų ir išduotų koncentruotuosius pašarus avims“, – pirmuosius pažinties su automatine šėrimo sistema sunkumus vardijo avių augintoja.

Tyrime, kuris truko 30 dienų, dalyvavo 20 maždaug 16–17 mėn. amžiaus pakaitinių avyčių, joms buvo parinkta 300 g per parą koncentruotųjų pašarų norma. G. Balčienė pasidalijo savo patirtimi, skirtinga avių reakcija į šėrimo stotelę ir skirtinga nauda.

Iš pradžių avis teko pavaryti per sistemos vartus, kad įrenginio skaitytuvas nuskaitytų įsago numerį. Vienos avys greitai suprato, iš kur gaunamas pašaras ir priprato prie sistemos, tačiau buvo tokių, kurias buvo sunku išlaikyti ir jos iškart pabėgdavo. O jeigu avis į šėryklą tik įbėga ir išbėga, pašaro įrenginys neišduoda.

Viena avis stotelėje beveik nesimaitino – per mėnesį į ją užsuko tik 14 kartų, ji nuo visos grupės laikėsi atokiau, maitinosi šienainiu. Bet pasvėrus po tyrimo ji buvo praradusi tik 500 g.

Buvo ir daugiau kaip 1 700 kartų užėjusių į šėrimo stotelę avių. „Kas lemia tokius skirtumus, reikėtų ilgesnių stebėjimų. Aišku, kad dominuojančios avys visur būna pirmos“, – svarstė augintoja.

Dienos koncentratų norma – 300 g – pagal išdavimo laiką ir kiekį buvo paskirstyta taip: 10 proc. (30 g) normos – vidurnaktį, 20 proc. – 9 val., 40 proc. – 15 val., 60 proc. – 18 val., o 21 val. avis turi gauti tiek pašaro, kiek jo trūksta iki visos 300 g normos, t. y. šiuo laiku turi būti suėsta 100 proc. dienos normos.

„Bent jau mūsų ūkyje avys prieš pat 21 val. būdavo išsirikiavusios prie sistemos ir laukdavo pašaro. Tyrimas parodė, kad toks pašarų išdavimo paskirstymas nėra geras pasirinkimas, nes avys kartais nesuėsdavo visos normos. Kodėl, reikėtų atskirai tyrinėti jų elgseną“, – kalbėjo G. Balčienė.

Kaip šios technologijos privalumus ji įvardijo gausią informaciją ūkininkui ir mokslui apie gyvūnų elgseną, tikslų pašaro padavimą kiekvienai aviai, nors nebūtinai ji suėda visą paros normą. „Dažnai sveriant ir reguliuojant pašarų išdavimo normas ir laiką galima gauti pageidaujamus mėsinės avininkystės rodiklius auginant jaunus ėriukus“, – sakė G. Balčienė.

Kaip trūkumus minėjo svarbiausius techninius dalykus – reikia papildomų IT žinių, programinė įranga, jos nuomone, nepritaikyta avininkystei, daug perteklinės informacijos įrenginio valdymo programoje, o paprastesnės informacijos trūksta, dingus elektrai įrenginys neveiks ir avys liks neėdusios.

„Ši sistema suteikia daug informacijos apie gyvūnų elgseną ir man pačiai ši tyrimo dalis buvo pati įdomiausia. Tad sistemą naudosiu ir toliau, labiau dėl to, kad galima būtų patyrinėti skirtingas avių grupes“, – sakė G. Balčienė.

Veterinarijos gydytoja dr. Vilma Zigmantaitė įsitikinusi, kad avininkystės ūkiuose turi būti diegiamos šėrimo inovacijos, padedančios mažinti pašarų švaistymą, aplinkos taršą ir gerinančios gyvūnų gerovę, sveikatą ir emocinę būsenas. Be to, jos gali padėti atsirinkti ramesnės psichikos gyvūnus ir sumažinti rankų darbą.

Avių supirkimo kaina didėja, bet iššūkių – apstu

Avininkystę Lietuvoje stipriai stabdo daugybė iššūkių. „Tai ir skerdyklų trūkumas, mažas vidaus vartojimas, stiprus sezoniškumas, konkurencija su importuojama aviena. Vis dėlto turbūt didžiausias iššūkis – plėšrūnų daroma žala“, – teigė LAAA vadovė G. Kisielienė.

Avienos vartojimas Lietuvoje siekia vos 2 kg žmogui per metus. Problemų, pasak jos, kyla ne tik dėl mėsos trūkumo, bet ir dėl galimybės jos nusipirkti – ne bet kuriame prekybos centre ėrienos įsigysi.

Lietuvoje nepakankama perdirbimo infrastruktūra, trūksta specializuotų skerdyklų, o stambesniems augintojams, neturintiems savo skerdyklos, visiškai neapsimoka pjaustyti ir pakuoti ėrienos ar avienos po 1–2 kg.

„Tai ir laiko atžvilgiu mums, dideliam ūkiui, per sunku, ir per brangiai kainuoja skerdyklos paslaugos. Mums apsimokėtų vežti į skerdyklą bent 3–5 avis, kitu atveju labai išauga kaštai. Bet tokių kiekių eiliniams vartotojams nereikia. Todėl didesniems ūkiams labiau apsimoka parduoti didelį kiekį gyvų avių, o mažesnieji augintojai galbūt gali ir „pažaisti“ su mažais kiekiais“, – sakė Rūta Lukoševičiūtė, auginanti Ile de France mėsines avis.

Būtent tai ir daro G. Balčienė. „Esu sakiusi, kad neparduosiu nė vieno gyvulio supirkėjams. Kol kas tai pavyksta, mes „žaidžiame“ ir parduodame savo užaugintą avieną pavieniams pirkėjams“, – sakė Giedrė.

Būtent todėl, teigė LAAA vadovė G. Kisielienė, svarbu plėtoti trumpąsias tiekimo grandines, ūkininkams kooperuotis ir vykdyti tiesioginę prekybą.