Akademija (Kauno r.) Lietuva - žolynų kraštas, jų mūsų šalyje yra per 1 mln. ha. Kas lemia žolynų kokybę, atsparumą, ilgaamžiškumą, kaip juos parengti žiemai, agronomas Evaldas Klimas pasakojo tradicinėje miško, medžioklės, aplinkos ir gyvulininkystės technologijų parodoje „Sprendimų ratas 2015".

Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto Žemės ūkio ir maisto mokslo instituto direktorius doc. dr. E. Klimas teigė, kad šių metų vasarą žolynai, švelniai sakant, kentėjo dėl katastrofiškos sausros. O ir pavasaris buvo komplikuotas, nes dėl šalto balandžio žolių vegetacija prasidėjo vėliau. Todėl yra rūpesčių ir artėjant žiemai. Aišku tai, kad geriausiai žiemą pasitiks ir peržiemos tie pašariniai žolynai, taip pat ir vejos, kuriais buvo tinkamai pasirūpinta dar pavasarį.

„Gerai patręšti žolynai gerokai atsparesni viskam. Pati geriausia iliustracija - sena kaimo ganykla, niekada nesėta, bet kasmet ganoma. Net ir per didžiausią kaitrą, kai aplink viskas nugeltę, šioje ganykloje yra tamsiai žalių lopinėlių, nes jose gausu organinių medžiagų iš karvių mėšlo. Taip, ji pertręšta, gyvuliai ją ėda nenoriai, tačiau ji žymiai atsparesnė", - tręšimo naudą ir būtinybę iliustravo ASU docentas.  

ASU docentas Evaldas Klimas seminare pasakojo apie žolynų priežiūrą

Didelį vaidmenį žolynams atlieka drėgmė, ji labai svarbi visu vegetacijos laikotarpiu, o šiemet jos labai trūko. Per karščius vienas aras vejos gali išgarinti iki 5 kub. m vandens, tad atstatyti drėgmės kiekį labai sudėtinga. Pasak E. Klimo, 22 arų vejos plotui prie ASU centrinių rūmų, kai oro temperatūra perkopia 25 laipsnius, per savaitę reikia daugiau kaip 100 kub. m vandens.

„Tokie skaičiavimai atmuša bet kokį norą laistyti.  Bet tai galime kompensuoti kitais dalykais, kurie yra mūsų valioje. Pirmiausia - teisingu tręšimu", - akcentavo E. Klimas.

Pašarinius žolynus azotu tręšiame dėl dviejų tikslų - jame būna apie 60 proc. varpinių augalų, kuriems azotas yra svarbiausias (ankštinės azotu apsirūpina pačios). Jeigu žolynas yra varpinių ir ankštinių mišinys, azoto galima naudoti sąlyginai mažiau. Todėl pavasarį pašariniams žolynams daugiau naudojamas skystas mėšlas, kurio sakinga norma (25 kub. m/ha), teigė docentas, nepakenkia ankštiniams.

Tręšimas turi būti subalansuotas: viena dalis azoto, dvi fosforo ir trys kalio.

„Pašarinį žolyną, pirmą žolę, tręšiame kompleksinėmis trąšomis, pirmam ir antram atolui, du kartus per sezoną, duodame salietros arba karbamido. Jeigu dirvožemio turtingumas vidutinis - metinė kompleksinių trąšų norma yra 300 kg hektarui (arba 3 kg arui), kuri užtikrina maisto medžiagų kiekį visiems metams. Šios normos galioja ir pašariniams žolynams, ir vejoms. Jeigu naudojamas skystas mėšlas, kompleksinių trąšų norma mažinama iki 200 kg hektarui", - konkrečiai dėstė agronomas.

Ar būtina kompleksines trąšas berti rudenį? Pasak E. Klimo, dabartinės trąšos yra tirpios, kompleksines trąšas su nedaug azoto galima berti ant pašalusios žemės, kai horizontalaus persiskirstymo grėsmė pati mažiausia. Tačiau jeigu dirvožemis yra vidutiniškai turtingas, rudenį jo tręšti nebūtina. „Aš visada rekomenduoju pagrindinį tręšimą daryti pavasarį ir taip paruošti, „pamaitinti" žolynus visiems metams", - teigė jis.

E. Klimas ragino ir nepamiršti pradžių pradžios - dirvožemio kokybės. Prieš sėjant pašarinius žolynus ar veją, būtina atlikti dirvožemio tyrimus, nustatyti tris svarbiausius rodiklius: pH, fosforą ir kalį.

„Jeigu pH yra 5,5 ir mažiau, dirvožemis yra rūgštus, dirvą reikia nukalkinti. Tik kalkingas, nerūgštus dirvožemis suteikia prielaidas visiems gyvybiniams procesams. O dirvožemis, ypač Žemaitijoje, vis labiau rūgštėja ir yra grėsmė, kad po kelių metų prekiniai augalai išvis čia nebegalės augti", - perspėjo E. Klimas. Rūgščioje dirvoje labai blogai įsisavinamas fosforas, kuris yra pats svarbiausias ankštiniams augalams.

Tiriant dirvožemį, pasak ASU docento, reikia žinoti skaičių 150 - toks fosforo ir kalio kiekis (skaičiuojant miligramais kilograme) reiškia vidutinį dirvožemio turtingumą, tai yra nebloga starto pozicija sėjant tiek pašarinius žolynus, tiek vejas. Varpiniams augalams reikalingas pH - kuo arčiau 7, tuo geriau, pH 5,8 - jau raudona šviesa, kad reikia naudoti kalkes.

Ne mažesnis rūpestis, ir kokias sėklas pasėjame. „Pašarinio žolyno užsakovė yra karvė. Jai reikia tokios žolės, kad kiekviena jos sauja būtų maistinga. Įrengti tokį žolyną reikia labai daug žinių. Turime žinoti, ko mums reikia, kokiam laikui sėjame, nes nuo to priklauso komponentų skaičius mišinyje. O jų skaičius priklauso ir nuo augimvietės sąlygų, reikia įvertinti, ar tie žolių mišiniai tinka tam dirvožemiui", - aiškino agronomas.

Jis įsitikinęs, kad vietinės žolynų ir vejų sėklos yra pranašesnės už užsienietiškas dėl žiemojimo, atsparumo, nes yra geriau prisitaikiusios prie vietinių sąlygų.

MŪ inf.