Gamta verčia peržiūrėti pašarinių žolynų sudėtį
2020-01-22

Akademija (Kėdainių r.). Klimato kaita neabejotinai daro įtaką ir žolynų sudėčiai. Kokias žolių veisles sėti, kaip paruošti dirvą, kad gyvuliai nepritrūktų pašarų per žiemą?

Praktiniais patarimais apie tai Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) projekto „Mitybinių faktorių įtaka melžiamų karvių produkcijos didinimui, produkcijos kokybės gerinimui ir savikainos pokyčiui“ baigiamojoje konferencijoje su ūkininkais dalijosi LAMMC Žemdirbystės instituto mokslininkai.

2018–2020 m. jie vykdė parodomąjį bandymą „Sėjomainų įvairinimas ir agrotechnologijų optimizavimas biologinės įvairovės bei agroekosistemų funkcijų atkūrimui“ – vertino naujų lietuviškų daugiamečių žolių veislių galimybes ir tinkamumą įvairių tipų žolynams.

Linas Agro2 20 05 015

Bandymas, įrengiant naujus produktyvius žolynus 1 ha plote, vykdomas (jis tęsis ir šiemet) mišriame augalininkystės-gyvulininkystės ekologiniame Vilmos Živatkauskienės ūkyje Kėdainių rajone.

Ūkininkė ir Konsultavimo tarnybos gyvulininkystės specialistė, konsultantė, LAMMC Žemdirbystės instituto doktorantė V. Živatkauskienė pati pasakojo apie atliktus bandymus ir stebėjimus ūkyje, auginant pašarines žoles mėsiniams galvijams.

Ūkininkė, gyvulininkystės specialistė Vilma Živatkauskienė ir LAMMC Žemdirbystės instituto mokslininkas dr. Vaclovas Stukonis pasakojo apie parodomąjį bandymą įrengiant daugiamečius žolynus

„Kiekvieno gyvulininkystės ūkio pagrindas – žolynai. Turime pripažinti, kad klimatas keičiasi ir todėl ateina laikas peržiūrėti žolynų sudėtis. Šiandien ūkininkams jau neužtenka pasirinkti mišinį su nieko nesakančiu pavadinimu, nežinant, kokia jo sudėtis. Turime domėtis, kokios jame naudojamos žolių veislės ir rūšys, kokios labiausiai tinka konkrečiomis ūkio sąlygomis“, - teigė V. Živatkauskienė.

Jos ūkyje dirvožemis labai įvairus, rūgštingumas (pH) svyruoja nuo 5,3 iki 7,5, tai turi įtakos žolyno produktyvumui ir mišinių sudarymui. Vienas bandymas įrengtas derlingame dirvožemyje (našumo balas – 54), kitas – priesmėlio dirvožemyje, kurio našumas siekia tik 24 balus.

Bandymas atliktas siekiant išsiaiškinti, ar vienodai produktyvios tiek užsienietiškos, tiek lietuviškos žolių rūšys ir veislės. Sėti du užsienietiški mišiniai ir vienas lietuviškas. „Ir pirmieji, ir antrieji sėjos metai buvo sausringi. Bandymo ir stebėjimų metu išaiškėjo tam tikri dalykai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį“, - sakė V. Živatkauskienė.

Pirmiausia, šiltėjant klimatui, savo ūkyje reikia turėti ir iš naujo atrasti liucernas. Iki 6 m ir daugiau ilgio siekiančios jos šaknys vandenį pasiekia net ir sausros metu. Antra, labai svarbu sudaryti mišinius atsižvelgiant į dirvožemio rūgštingumą ir našumą - sausros metais nederlingame dirvožemyje, kurio pH 5,3, ankštinių žolių neliko, jos nesudygo dėl sausros, o ir dirva liucernoms buvo per rūgšti. Išgyveno tik varpinės žolės. Tas pats mišinys dirvožemyje, kur našumas buvo daugiau kaip 50 balų, o pH 7,5, pasak ūkininkės, atrodė kitaip – jis buvo vešlesnis, sudygo visos žolių rūšys, derlius buvo iki 10 kartų didesnis.

„Išsamesni tyrimai, kurie mišiniai geriau užsirekomendavo, bus atlikti vėliau, bet pradiniai  rezultatai rodo, kad iš lietuviškų veislių žolių sudarytas Žemdirbystės instituto mišinys buvo produktyvesnis. Tačiau galutinėms išvadoms reikia sulaukti ir trečiųjų metų derliaus vertinimo“, - apie bandymus savo ūkyje pasakojo V. Živatkauskienė.  

Žolių mišinys derlingame ir nerūgščiame dirvožemyje buvo vešlesnis, sudygo visos žolių rūšys, derlius buvo iki 10 kartų didesnis negu prastoje ir rūgštesnėje dirvoje (V. Živatkauskienės nuotr.)

LAMMC Žemdirbystės instituto mišinį sudarė: raudonieji dobilai Sadūnai (25 proc.), baltieji dobilai Sūduviai (15 proc.), mėlynžiedės liucernos Antanė (13 proc.), daugiametės svidrės Elena DS (10 proc.), eraičinsvidrės Lina DS (15 proc.), tikrieji eraičinai Raskila (15 proc.), dvimetės gausiažiedės svidrės Ugnė (4 proc.), didžiosios smilgos Violeta (3 proc.). Abiejuose variantuose sėtas avižų antsėlis.

Atsparumo sausrai žolynuose karalienė - liucerna

LAMMC Žemdirbystės instituto mokslininkas dr. Vaclovas Stukonis pasidžiaugė, kad pagaliau mokslas ir ūkininkai pradėjo jungtis ir bendradarbiauti. „Prieš 5 metus to ryšio dar visai nebuvo. Dabar jau galime teorines žinias patikrinti gamybiniuose bandymuose, žiūrėti, kaip bandymų laukeliuose gauti duomenys atsikartoja praktikoje“, - kalbėjo V. Stukonis.

Žemdirbystės instituto laukai, skirtingai nei V. Živatkauskienės ūkio, – daugmaž vienodo dirvožemio, pH apie 7, našumo balas – daugiau negu 50. O Lietuvos žolių laukai, pastebėjo mokslininkas, kaip tik išsidėstę mažiau derlingose – smėlio, molio – dirvožemiuose, kalvotose vietovėse. „Todėl mūsų gauti duomenys gali nesutapti su gautais ūkio sąlygomis. Bet buvo labai įdomu patikrinti mūsų veisles kitomis sąlygomis“, - sakė V. Stukonis.

Jau aišku, kad klimato kaita padaro savo blogą darbą. Jeigu dabar, esant tokiai netipinei žiemai, staiga užkluptų stiprus šaltis, žolės žūtų, išliktų tik atspariausios. Žemos temperatūros, ypač be sniego dangos gali visiškai sunaikinti svidrių žolynus. Dvimetės gausiažiedės svidrės, pasak V. Stukonio, per šalčius nukenčia daugiausiai, Lietuvos klimato sąlygomis į mišinius jos daug dėti negalima. „Žolių žiemojimas normaliomis, palankiomis sąlygomis beveik nesiskiria, tuomet svidrės, eraičinsvidrės, gausiažiedės svidrės yra nepakeičiamos žolės“, - teigė mokslininkas.

Negatyviems žiemos reiškiniams priskiriama ir stora sniego danga, kai temperatūra artima 0 laipsnių – prasideda šutimas, užpuola pelėsis, tiek miglinės, tiek pupinės žolės jautrios ilgesniam  (daugiau nei 3 savaičių) užmirkimui. Nepalankios oro sąlygos gali sukelti dobilų vėžį, tai labiausiai pupinius žolynus išretinanti grybinė liga. Jos nuostolius galima sumažinti dirvą ariant giliu arimu ir vengiant rudeninės sėjos.

Pavasarį dalį žolių veikia pavasarinės šalnos, daugiausia nukenčia šunažolės, jautrios šalnoms ir liucernos. Augalų stresą sukelia aukšta temperatūra, vis dėlto pagrindinė problema – drėgmės stygius pavasarį. Jeigu žolynai nesivysto, gaunamas mažesnis pirmos žolės derlius, o tai, anot V. Stukonio, atsiliepia visus metus. Sausros poveikis turi įtakos ir ligoms – jos labiau išryškėja. Todėl labai svarbu pasirinkti tinkamas veisles. Pasirinkus atsparesnę sausroms rūšį ar veislę, derliaus nuostolius galima sumažinti iki 10-15 procentų.

Pavasarinis pelėsis Lietuvoje gali pažeisti iki 20 proc. miglinių žolių pasėlių. Miglines ir pupines žoles pažeidžiančios lapų ligos ne tik pablogina pašaro kokybę, sumažina derlių, bet ir gali turėti įtakos gyvulių sveikatai.

„2018 m. pasėjome visus žolynus vienu metu, kai kurios rūšys dygo prastai. Nustebino nendriniai eraičinai – pavasarinė sausra jų sudygimui padarė neigiamos įtakos, nors manėme, kad jie atsparesni sausrai. Ir atvirkščiai – visų rūšių svidrės ir per sausrą sudygo gana neblogai, kaip ir ankštiniai augalai“, - pastebėjimais dalijosi V. Stukonis.

Skirtingos žolių rūšys sausrą nevienodai pakenčia dėl šaknų sistemos. Iš visų atspariausios yra liucernos. „Kur pH 6, liucernas būtina auginti, tik rūgštingesnėse dirvose jos išnyks antrais-trečiais metais, - ūkininkams sakė mokslininkas. - Palyginti su liucernomis, visų kitų žolių derlius sausais metais yra mažas. O liucernos, ypač kai kurios veislės, sausais šiltais metais davė didesnį derlių negu drėgnais. Tai vienintelė iš tirtų žolių, kuri teigiamai sureagavo į sausrą. Todėl ūkininkams rekomenduojame dalyje plotų sėti mišinius su liucernomis.“

Kai kurios liucernų veislės sausais metais duoda didesnį derlių negu drėgnais

Taip pat labai atspari rūšis yra sėjamieji esparcetai. Jie duoda neblogą derlių, bet neauga dirvose, kur aukštas gruntinis vanduo ir sunki mechaninė dirvožemio sudėtis. Tinka karbonatingas priesmėlis.

Rūgščiose dirvose mokslininkai siūlo rausvuosius dobilus, paprastuosius gargždenius, raudonuosius ir nendrinius eraičinus, jose gali neblogai augti pieviniai pašiaušėliai, smilgos.

Ūkininkų klausimai

Ūkininkai, susidūrę su skausmingomis sausros ir kitomis neigiamomis gamtos pasekmėmis, LAMMC Žemdirbystės instituto mokslininkams uždavė daug klausimų.

Ar galima pjauti liucernas rudenį? Pasak V. Stukonio, paskutinį kartą reikia nupjauti tada, kad po to jau neatželtų, nes atėjus šalčiams nušaltų. LAMMC Žemdirbystės instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Jonas Šlepetys pridūrė, kad liucernoms kritinis etapas prasideda nuo rugpjūčio antros dekados ir trunka visą rugsėjį. Antrą žolę, jo teigimu, nusiimti geriausia būtų prieš javapjūtę, o trečią – jau prasidedant šalnoms, kad ji neatželtų.

LAMMC Žemdirbystės instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Jonas Šlepetys patarė, kaip prižiūrėti liucernas, kad jos augtų 4-5 metus

„Nors nemažai ūkininkų, pritrūkę pašarų, liucernas pradeda kamuoti rugpjūčio antroje pusėje, rugsėjį. Aišku, pašarus gausime kokybiškus, bet jeigu norime, kad liucernos laikytųsi 4-5 metus, to daryti nereikėtų“, - liucernų auginimo subtilybes aiškino J. Šlepetys.

Ūkininkai domėjosi, ar dėl ilgaamžiškumo liucernas reikia bent kartą pražydinti? J. Šlepetys pirmiausia priminė, kad liucernos yra šienaujama, o ne ganyklinė žolė. „Jeigu norite, kad ji ilgiau tarnautų, daugiau kaip 2-3 kartus pjauti nereikėtų. Ir ne pro šalį, jeigu vieną pjūtį žiedų pasirodytų. Tik nereikia laukti, kad sėklas brandinti pradėtų, užtektų, kad apie 20 proc. pražystų. Nes liucernų stiebas pasidaro labai kietas, o jei ir lapeliai nukris, labai gero baltymingo pašaro iš jų jau nebus“, - aiškino patyręs žolių specialistas.

Pasak jo, jeigu dirvos paviršiaus pH artimas neutraliam, bet podirvis yra rūgštus, tai labai nedidelė tikimybė, kad liucernos augs ilgai. Šaknis tokiame podirvyje neauga gilyn, todėl dvejus metus išlaikys, bet trečiaisiais liucernų jau neliks. Lietuvoje liucernoms augti tinkamų dirvų yra apie 35 tūkst. ha. Tokių dirvų, kur liucernas galima auginti su tam tikra rizika, yra apie 70 tūkst. ha.

Kokias liucernų veisles rinktis – lietuviškas ar užsienietiškas? Iš V. Živatkauskienės patirties, labiau pasiteisino lietuviškos – buvo smulkesnis stiebas ir turėjo daugiau lapų. Prancūziškos liucernos, ypač trečioji žolė, vizualiai atrodė gerai, buvo aukštesnė, bet stambesniu stiebu, su mažiau lapų, ūkininkės manymu, gyvulio organizmo beveik neįsisavinama, todėl galbūt labiau pritaikyta intensyvesniam auginimui ar sėklininkystei. Žinoma, labai svarbu pagauti ir tinkamiausią liucernų pjovimo momentą.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia 20.05.14

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kurios įstaigos darbą karantino laikotarpiu vertinate geriausiai?
Orai