Diskusija: kaip suderinti efektyvumą ir tvarumą žemės ūkyje?
2021-07-02

Vilnius. Kaip užtikrinti pakankamą maisto kiekį, patrauklias produkcijos kainas ir konkurencingumą, taikant vis griežtesnius tvarumo reikalavimus ūkiams?

Apie valstybiniu mastu svarbius sprendimus žemės ūkio sektoriui jo atstovai diskutavo parodos „Agrovizija“ organizatorių surengtoje diskusijoje „Daugiau su mažiau“.

Europos Sąjungos Žaliasis kursas numato emisijų ir taršos mažinimo tikslus žemės ūkyje. Diskusijos dalyviai sutarė, kad siekiant šių tikslų būtina matyti visą paveikslą ir daryti pokyčius įvertinant visas sektoriaus dedamąsias, o ne imtis pavienių priemonių, kurios naikintų, o ne augintų žemės ūkio sektorių.

KWS 21 07 01 mob

Todėl visi pokyčiai turėtų būti įgyvendinami remiantis mokslu, technologijomis, atlikus skaičiavimus, įvertinus socialinius-ekonominius sprendimų padarinius.

Kaip pastebėjo renginyje dalyvavęs Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas Aušrys Macijauskas, Lietuva, nedarydama nieko, greičiausiai pasiektų iškeltus Žaliojo kurso tikslus dėl tam tikrų sektorių savaiminio nykimo.

„Pagrindiniai klimato kaitą veikiantys teršalai, kuriuos išskiria žemės ūkis, yra metanas (iš gyvulininkystės) ir azoto suboksidas (iš augalininkystės). Nedarydami nieko mes greičiausiai pasiektume iškeltus tvarumo tikslus, nes gyvulininkystės sektorius labai sparčiai traukiasi ir nematau galimybių sustabdyti tą mažėjimą.

O augalininkystė greičiausiai irgi trauksis, nes neatlaikysime konkurencijos iš Ukrainos ar kitų šalių. Todėl reikia išminties ir pastangų formuojant žemės ūkio politiką, kad pasiektume ir tvarumo tikslus, ir išsaugotume žemės ūkio sektorių, kuris užtikrina saugų Lietuvos gyventojų ir europiečių aprūpinimą maistu“, – sakė A. Macijauskas.

Lietuvos augalų apsaugos asociacijos (LAAA) direktorė Zita Varanavičienė teigė, kad įgyvendinant visą sektorių transformuojančius pokyčius, būtina tinkamai įvertinti sprendimų poveikį, remtis mokslu, o ne emocijomis ar paviršutinišku požiūriu, nes antraip sprendžiant vienas problemas sukuriamos kitos.

„Nauji ūkininkavimo metodai, kurie remiasi mokslu, tyrimais, skaitmeninėmis technologijomis, papildys esančius dabar, tokius kaip sėjomaina. Labai svarbu, kad ir valstybinis reguliavimas padėtų ūkininkams tvariai ūkininkauti, o ne trukdytų“, – sakė Z. Varanavičienė.

Didelio dėmesio sulaukė dirvožemio tema

Ekspertų diskusijoje daug dėmesio skirta dirvožemio būklei. Renginį atidaręs žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas akcentavo, kad dirvožemis, jo saugojimas ir tausus naudojimas yra Vyriausybės prioritetuose.

„Galima turėti sveikiausią žirgą, bet užkrovus pernelyg didelę naštą, jis tiesiog nusibaigs. Dirvožemio sveikata yra viso žemės ūkio pagrindas“, – apie dirvožemio tausojimo svarbą kalbėjo K. Navickas.

Ūkininkų atstovai pritarė, kad dirvožemis turi būti tausojamas, o tam labiausiai trūksta jo būklės stebėsenos, kurią vykdytų valstybė. Pasak ūkininkų, Lietuva galėtų išsiskirti visame pasaulyje, jeigu pradėtų nuolat tirti dirvožemio būklę visoje šalyje ir šiuos duomenis skaitmenizuotų, padarytų atvirai prieinamus.

Tai leistų sudaryti labai tikslinius tręšimo planus kiekvienam plotui, panaudojant technologijas tręšti ir naudoti augalų apsaugos produktus labai tikslingai. Dar daugiau – su dirvožemio „sveikata“ galėtų būti susieta ir ūkininkams skiriama finansinė parama, išmokos, ir tai dar labiau skatintų ūkininkauti tvariai.

A. Macijauskas siūlė atviromis akimis žvelgti į šių dienų realybę: pardavę karves, ūkininkai suaria daugiametes pievas ir pradeda augina javus, nes šeima turi iš kažko pragyventi. Taip Žemaitijos ar Aukštaitijos kalvose, teritorijose, kurios yra pačios jautriausios erozijai, pradedama plėtoti augalininkystė.

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) direktorius Edvardas Makelis pastebėjo, kad sunku apibendrinti visų mūsų šalies dirvožemių būklę, nes vidurkis būtų nieko nesakantis skaičius.

„Čia kaip vidutinė ligonių temperatūra palatoje – 36,6 laipsnių, bet vienas karščiuoja, o kitas jau atšalęs. Taip ir laukų yra labai įvairių, kai kurių situacija puiki, kai kurių tragiška – reikia tvarkyti melioraciją, kalkinti.

Dirvožemio būseną tiksliai galima nustatyti tyrimais, kuriuos būtina reguliariai kartoti, nes situacija keičiasi. Pasitelkus mokslą, galima apsibrėžti dirvožemio kokybės kriterijus, kuriuos pasiekęs ūkis būtų laikomas tvariu. Reikia arklį pastatyti prieš vežimą, kad eitume į Žaliąjį kursą protingu keliu, žinodami, kokioje situacijoje esame, ir ko norime pasiekti“, – kalbėjo LŽŪKT direktorius E. Makelis.

Dirvožemio įstatymo projektas toliau guli stalčiuje

Aplinkos koalicijos aplinkosaugos ekspertė Karolina Gurjazkaitė kalbėjo apie tai, kad ūkiams dabar labai svarbu persiorientuoti į tvarų ūkininkavimą.

„Technologijos labai svarbu, bet nemenką vaidmenį atliks ir tam tikro žemės ūkio naudmenų ploto grąžinimas gamtai. Tai yra neišvengiama siekiant apsaugoti aplinką. Reikėtų mažinti laukų masyvus ir didinti augalų įvairovę. Svarbu suprasti, kad dirvožemis yra neatsinaujinantis šaltinis ir išsaugoti jį ateities kartoms yra viešasis interesas. Manau, kad tikrai mūsų šalyje turi atsirasti Dirvožemio įstatymas. Galbūt su dirvožemio būklės gerinimu būtų galima sieti ir paramą“, – sakė K. Gurjazkaitė.

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Viktoras Pranckietis neslėpė lengvos ironijos – atrodo, kad kai kas tik šiandien atranda dirvožemį.

„Seniai kalbame, kad dirvožemis yra tarsi filtras, kuris užtikrina švarų orą ir švarų vandenį. Iš tiesų duomenų apie dirvožemį yra sukaupta labai daug, ir ištraukus juos iš stalčių bei skaitmenizavus, būtų visiems į sveikatą. Nuo 2010–2012 m. bandoma inicijuoti Dirvožemio įstatymą, o 2012 m. buvo siūlymas turėti lauko pasus, kuriame būtų visa informacija apie konkretų lauką“, – priminė V. Pranckietis.

Aplinkos viceministro Dano Augučio teigimu, dar vienas svarbus aspektas – biologinės įvairovės apsauga. Ir nors žemės ūkio veikla yra laikoma viena iš trijų didžiausių grėsmių biologinės įvairovės užtikrinimui, jis taip pat yra ir vienas potencialiai didžiausių sąjungininkų ją išsaugant.

Žinoma, biologinei įvairovei grėsmė kyla ne tik dėl žemės ūkio, bet ir dėl pramonės, miestų plėtros.

„Infrastruktūra plečiasi, vaizdžiai tai galima pavadinti visuotine trinkelizacija. Be to, natūralius augalus išstumia invazinės rūšys – tarkime, šalia Vilniaus nedirbamame lauke plyti kanadinės ir didžiosios rykštenės plantacijos“, – kad toli gražu ne vien žemės ūkis kaltas dėl biologinės įvairovės nykimo atkreipė dėmesį Z. Varanavičienė.

Mūsų situacija kitų ES šalių kontekste yra nebloga

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos direktoriaus pavaduotojas Eimantas Pranauskas sakė drįstąs abejoti, kad dirvožemis yra neatsinaujinantis šaltinis. „Juk mokslininkas Virginijus Feiza pateikė duomenis, kad 1900 m. ariamasis sluoksnis Lietuvoje buvo 10 cm, o dabar 20–35 cm, o kai kur dar gilesnis. Tausus naudojimas dirvožemį ne tik kuria, bet ir gerina“, – sakė E. Pranauskas.

Ekspertų teigimu, galime pasidžiaugti, kad jau dabar Lietuvoje turime daug tvarių ūkių pavyzdžių, kur ūkininkai patys atlieka dirvožemio tyrimus, sudaro tikslinius tręšimo planus, taiko sėjomainos principus, apsėja laukų kraštus žydinčiais augalais, kurios lanko apdulkintojai. Tai rodo, kad ūkininkai ir patys suinteresuoti turėti sveiką dirvožemį.

Pasak Z. Varanavičienės, turėtume atsižvelgti į esamą situaciją: Lietuvoje jau šiandien ūkininkai naudoja kelissyk mažiau augalų apsaugos produktų – 1 kg veikliosios medžiagos hektarui, kai Belgijoje, Olandijoje, į 1 ha purškiama 5-6 kg veikliosios medžiagos.

Renginio dalyviai pastebėjo, kad ekologinis ūkis nėra panacėja, kuri leistų užauginti pakankamai kokybiško maisto, užtikrinant tvarumą ir efektyvumą. Kaip rodo Velse atlikti tyrimai, ekologiniai ūkiai į aplinką išskiria daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų negu tradiciniai ūkiai (skaičiuojant emisijas 1 kg maisto išauginimui).

„Daug kalbama apie ekologinį ūkininkavimą, tačiau ši gamybos kryptis iš viso nebuvo skatinama pastaruosius penkerius metus. Mes kaip valstybė neturime tiek išteklių, kad leistume sau prabangą ūkininkauti ekologiškai. Bet kažkodėl niekas garsiai to nepasako. Norai dideli, bet galimybės ribotos“, – kalbėjo A. Macijauskas.

Svarbus visų įsitraukimas, o vartotojų – ypač

Ėjimas ES žaliojo kurso link nėra tik sprendimų priėmėjų ar ūkininkų rūpestis, tai turi tapti kiekvieno iš mūsų atsakomybe ir vartojimo įpročių pokyčiu. Pastangas turi parodyti ir vartotojai: nešvaistyti maisto, galvoti, ką perka, rinktis ne pigiausią, o sveiką produktą ir susimąstyti, kokį pėdsaką to produkto gamyba paliko žemėje ir atmosferoje.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro direktorius dr. Gintaras Brazauskas pabrėžė, kad nors per įvairias apklausas mūsų šalies gyventojai teigia, kad nori sveiko ekologiško maisto, bet pirkdami produktus savo kasdieniam stalui, dauguma elgiasi kitaip.

„Tikrasis balsavimas vyksta prie prekių lentynų ir ten žmonės „balsuoja“ kitaip negu per apklausas“, – pastebėjo G. Brazauskas. Jis pažymėjo, kad dabar ŠESD emisijos skaičiuojamos kiekiu iš hektaro, bet yra ir kitas metodas – ŠESD emisijos, tenkančios vienai kilokalorijai maisto pagaminti. Visa tai reikia įvertinti, nes jei mažiname gamybos intensyvumą, reikiamą maisto kiekį vis tiek turėsime užsiauginti.

Prieš kai kurias problemas patogu užsimerkti?

Macijauskas atkreipė dėmesį į dar vieną problemą, apie kurią tarsi ir nepatogu kalbėti.

„Europoje mes gyvename saviapgaulėje, mes nepasigaminame pakankamai maisto sau. Esame visiškai priklausomi nuo importinių baltymų, kurie vežami iš Pietų ir Šiaurės Amerikos. Kasdien atplaukia didžiuliai laivai į Europos uostus, taip pat ir Klaipėdą, ir iškraunami sojos rupiniai. Tai genetiškai modifikuotos sojos, augintos intensyviomis technologijomis, mažiausiai du kartus apdorotos glifosatais.

Visi gyvuliai ir naminiai gyvūnai ES yra šeriami amerikoniška soja, nes nesugebame užsiauginti pakankamai pašaro Europoje. Ir apsimetame, kad tos problemos nėra“, – sakė A. Macijauskas ir pridūrė, kad tuo pat metu ES draudžia naudoti augalų apsaugos produktus savo pupiniuose augaluose, kurie galėtų būti puikus pakaitalas sojų rupiniams.

Be to, jis priminė, kad 75 proc. Lietuvoje naudojamo biodyzelino yra atskiesta iš palmių aliejaus pagamintais priedais. Tai reiškia, mes į savo automobilių bakus pilame kurą, kuris yra gaminamas kertant atogrąžų miškus Indonezijoje – viskas pasaulyje susiję.

Diskusijos pabaigoje moderatorius Aurimas Perednis pasiūlė dalyviams įsivaizduoti, kad jų rankose yra stebuklinga lazdelė, kuria jie gali padaryti vieną esminį mostelėjimą, pakeisiantį žemės ūkį. Paaiškėjo, kad tai nelengva užduotis – nėra to vieno stebuklingo ir greito recepto, nes esminius pokyčius lemia daugybės sudedamųjų dalių visuma.

MŪ inf.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Ar jus tenkina šio sezono kviečių ir rapsų supirkimo kainos?
Orai