Kaunas. Ar gerai suprantame, kas yra dirvožemio sveikata, kokios priežastys lemia jo eroziją, kokie vaistai efektyviausi? Ne vieno ūkio laukuose tyvuliuoja didžiulės balos, tad kokie iššūkiai neišvengiami šį pavasarį. Kokie galimi jų sprendimo būdai?

Apie visa tai kalbėta bendrovės „DOJUS agro“ kartu su VDU Žemės ūkio akademija organizuotame nuotoliniame seminare „Dirvožemis. Iššūkiai pavasariui artėjant“. Pasak organizatorių, tai pirmasis nuotolinių seminarų ciklo „Dalijamės žiniomis“ renginys, antrasis numatomas jau kovą.

Pasak VDU Žemės ūkio akademijos mokslininko doc. Vytauto Liako, keisti mąstyseną ir kitomis akimis pažvelgti į dirvožemius visus žemdirbius privers ES direktyvos, kuriose numatoma, kad iki 2050 m. ekosistemos turi būti geros būklės ir atsparios išoriniams poveikiams. Tad rūpinimasis dirvožemiu, tvarus jo naudojimas ilgainiui turi tapti natūralia praktika.

„Koks dirvožemis yra geros būklės? Jis turi užtikrinti biomasės augimą, gebėti sugerti ir kaupti vandenį, būti gausus biologinės įvairovės, atlikti anglies kaupimo funkciją, kurią užtikrina tik augalai, suteikti pagrindą žmonių fizinei veiklai, žaliavų gamybai ir išsaugoti geologinį, geomorfologinį ir archeologinį paveldą“, – geros būklės dirvožemio požymius vardijo mokslininkas. Tačiau pokyčiai dirvožemyje greitai nevyksta, o balansui atkurti, laikantis visos sistemos, prireikia ne vienų metų.

Dirvožemio derlingumas tiesiogiai susijęs su augalams prieinamomis maisto medžiagomis, dirvožemio mikrobiota ir organinių medžiagų kiekiu dirvožemyje. Sveiko dirvožemio formulė – biologinių, fizikinių ir cheminių jo savybių balansas.

Vadinasi, dirvožemyje turi būti pakankamai mikroorganizmų, bakterijų, grybų. Pastarųjų vaidmuo ypač svarbus, nes jie didina augalų šaknų plotą ir prisideda prie tokių procesų, kaip augalinių liekanų irimas, anglies kaupimas, maisto medžiagų mobilizacija ir transformacija. Svarbu ir humuso kiekis, fotosintezės produktai.

Kalbant apie chemines savybes, atkreiptinas dėmesys į pH, bazes, mineralines maisto medžiagas, elektros laidumą. Kalbant apie fizines savybes, omeny turima struktūra, granuliometrinė sudėtis (smėlis, molis), drenažas, kietis, tankis.

Dirvožemio sutankinimą ir sukietinimą V. Liakas įvardijo daugelio ūkių problema, o tai yra blogos dirvožemio sveikatos požymis. Dirvožemiui ypač pavojingas dirbimas šlapiomis sąlygomis, žemės vartymas, važinėjimas su technika po lauką daug kartų.

„Paskaičiuota, kad, auginant kviečius, per vegetaciją ratų vėžėmis dirvos paviršius padengiamas 130 procentų. O kai dirva suslegiama, nelieka joje sliekų ir mikroorganizmų, nes tarp jų taip pat yra simbiozė“, – pabrėžė mokslininkas, stebėdamasis ūkininkais, per javapjūtę su grūdų priekabomis važiuojančiais skersai išilgai lauko.

Šiemečio pavasario problemos

Beje, sutankintų dirvožemių ar ariant užverstų šiaudų, kurie neleidžia vandeniui susigerti, pasekmė – užmirkimai laukuose, kurių šiemet ypač daug. Tai turės didelę įtaką derlingumui, nes pakilus temperatūrai augalai greičiausiai uždus (tam ypač jautrūs rapsai).

Pasėlių netolygumui įtakos turės ir vėlyvesnė sėja. Pasak V. Liako, vėlai pasėti augalai rudenį prastai augo dėl šaltų naktų, o vėliau pasėliai lietaus užplakti, susidarė pluta, todėl greičiausiai laukuose bus daug tuščių plotelių.

„Dirva išplauta, struktūra sugadinta, vadinasi, pavasarį dirbant žemę bus neišvengiami ir dulkių sūkuriai“, – į dirvožemio eroziją atkreipė dėmesį pranešėjas, pridurdamas, kad per 9 m. bandymus vėlyva sėja pasiteisino tik 2 m., todėl jos vėlinimas – blogas sprendimas.

Taigi netvari žemės ūkio veikla, agresyvus dirbimas sukelia biologinius, cheminius ir fizikinius dirvožemio pokyčius, pakeičia dirvos struktūrą, nutraukia mikorizinius ryšius, todėl augalai tampa priklausomi nuo trąšų ir augalų apsaugos priemonių.

Tačiau iš karto pereiti prie tiesioginės sėjos mokslininkas nerekomendavo ir siūlė pirma rinktis ne mašiną, o atsižvelgti į fiziologinius augalų poreikius, konkrečių laukų savybes ir pradėti tausoti dirvožemį, pvz., juostine dirbimo ir sėjos technologija, nes tiesioginei sėjai dirvožemį būtina paruošti, t. y. pirmiausia atkurti jame balansą.

Pirmas žingsnis gerinant dirvožemio būklę, pasak V. Liako, dengiamaisiais augalais ar augalinėmis liekanomis suformuoti „šarvus“ ir atsikratyti noro daug dirbti. Žinoma, rekomenduojama konsultuotis ir su specialistais.

„Paskaičiuota, kad dirvožemiui gerinti skirtas 1 euras žemdirbiui grįžta 3 eurais, o vėliau per trąšų efektyvumą, mažesnius dirbimo kaštus tas atsiperkamumas tik didėja“, – sakė mokslininkas, kviesdamas pirmenybę teikti biologiniams preparatams ir išnaudoti jų privalumus.

Koks pigiausias būdas dirvos plutai suardyti?

Bendrovės „DOJUS agro“ produktų specialistas Mantvydas Bauras, atsakingas už juostinio ir minimalaus žemės dirbimo mašinas bei technologijas, kaip vieną iš efektyviausių ir pigiausių būdų susidariusiai plutai laukuose suardyti įvardijo ekologines akėtėles.

„Pavasarinei vegetacijai prasidėti reikia šilumos, oro, vandens ir biologinio aktyvumo. Dėl dirvos paviršiuje susidariusios plutos augalai negauna deguonies ir jų potencialas pradeda mažėti“, – pastebėjo pranešėjas, kaip sprendimą pristatydamas dviejų tipų Austrijos gamintojos APV akėtėles.

AS modelio akėtėlės skirtos tradicinių augalų pasėliams kaupti, jos gali būti nuo 6 iki 12 m darbinio pločio, o AS – universalesnės, gali būti naudojamos ir tradicinių, ir kaupiamųjų augalų pasėliuose. Pastarųjų galimas darbinis plotis nuo 1,5 iki 12 metrų.

„Žiemkenčių akėjimas turėtų būti pirmas darbas pavasarį kiekviename ūkyje, nepriklausomai nuo taikomos technologijos. Be to, teisingai ir laiku panaudojus ekologines akėtėles galima sunaikinti net iki 90 proc. pasėlyje esančių piktžolių daigų“, – sakė M. Bauras.

Tarpinių pasėlių nauda

Dirvos pluta gali susiformuoti ne tik paviršiuje, bet ir gilesniuose sluoksniuose, todėl geriausias vaistas šiai problemai spręsti – tarpinių pasėlių auginimas.

Apie tarpinių pasėlių, įvairių augalų, turinčių skirtingas šaknų sistemas, mišinių naudą seminare kalbėjo agronomas, įmonės „DOJUS agro“ tiksliosios žemdirbystės specialistas Giedrius Žiūraitis.

„Tad kuo naudingi tarpiniai pasėliai? Jie gerina dirvožemio fizikines savybes (ardo dirvos padą), sumažina azoto išsiplovimą, padeda kaupti azotą, subalansuoja maisto medžiagas, pagerina jų pasisavinimą, didina organinės anglies kiekį, skatina biologinį aktyvumą, kontroliuoja piktžoles, mažina eroziją“, – privalumus vardijo specialistas, detaliau pristatydamas kiekvieną iš jų.

Siekiant maksimalios naudos dirvožemiui, reikia auginti kuo įvairesnius tarpinius pasėlius ir svarbiausia – kuo ilgiau išlaikyti gyvas jų šaknis. Tarpinius pasėlius geriausia sėti liepos pabaigoje iki rugpjūčio vidurio, kad sukauptų kuo daugiau biomasės.

Mišinius rekomenduojama pasirinkti atsižvelgiant į planuojamą sėti pagrindinę kultūrą, kad nekiltų ligų. Nesiūloma sėti tos pačios šeimos augalų. Svarbūs pasirinkimo dalykai – augalai turi greitai augti, bijoti šalnų ir kuo daugiau prikaupti biomasės.

„Tarpiniai pasėliai mažina eroziją, nes dengdami dirvos paviršių apsaugo nuo lietaus lašų, kurie krisdami apie 30 km/val. greičiu veikia kaip mažos bombos, kurios užplaka dirvožemį, o derlingiausias sluoksnis suteka į griovius“, – augalų naudą pabrėžė įmonės atstovas.