Kretinga. Kaip ir dera žemaičiui, aktyviai į Lietuvos ūkininkų sąjungos veiklą įsitraukęs Rimantas Paulikas konkretus: pradėti reikia nuo savęs. Ar kažką keisti, ar pastovėti prieš valdžią, ar skatinti kooperuotis.

Ketvirtus metus Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos skyriui vadovaujantis vyras sako, kad prie skyriaus vairo stojo tuomet, kai jis balansavo ties uždarymo riba, o dabar ne tik su rajono valdžia padiskutuoja žemės ūkiui aktualiais klausimais, bet ir aktyviai įsitraukia į visos Lietuvos ūkininkų bendruomenės renginius, protestus.

R. Paulikas sako, kad nors skyrius vienija beveik pusšimtį narių, kai kolegas ištinka bėda – niekas nežiūri, ar jis narys, ar ne. Jei yra problema – ją reikia spęsti.

„Bendraujam, stengėmės. Nors sunku yra per tą mūsų žemaitišką mąstymą ūkininkus suvienyti: kur pastatei, ten ir yra, bet einam, einam link to“, – pasakoja ūkininkas.

Vyras sako, kad jo ir gyvenimo moto yra „ką gali – daryk“, tad jei matai, kad kažkas negerai – kelk ranką ir sakyk, kad galiu geriau.

„Kai kiti ūkininkai verkia, kad kažkas blogai, kažkas kažko nedaro ar daro ne taip, sakau: kas neleidžia stoti į priekinę eilę, sakyti „vyrai, aš galiu, pabandysiu ir padarysiu“. Visados reikia pradėti keisti pačiam nuo savęs“, – sako vyras.

Jis sako pabandęs, padaręs, o jau kaip pavyko ar nepavyko – spręsti tiems, kurie su juo bendrauja.

Svarbu kiekvieno įsitraukimas

Vis dėlto vyrui tenka suktis tarp ūkio, verslo, šeimos ir LŪS Kretingos skyriaus. Jis sako, kad tikrai yra darbų, kuriuos galima padaryti geriau, bet čia dirbama iš idėjos. Tad jei yra, kas gali labiau atsiduoti skyriaus veiklai, R. Paulikas sako tam drąsiai perduotų pareigas ir padėtų darbuotis.

O dabar, kadangi reikia spėti visur, į skyriaus veiklą yra įtraukta ir šeima. „Labai yra prisidėjusi žmona – ačiū jai – kuri rašo raštus, atsakymus į elektroninius laiškus, padeda su visa dokumentacija. Kartais būna, kad gauni elektroninį laišką kokiam traktoriuje, kombaine ar už sunkvežimio vairo, jungi laisvų rankų įrangą ir skambini žmonai: skaityk raštą, permesk kitiems ūkininkams, pasidalink...“, – apie kasdienybę pasakoja Kretingos ūkininkų lyderis.

Kas gena jį ar kitus ūkininkus aktyviai įsitraukti į problemų sprendimą ar protestus? Į tai ūkininkas atsako klausimu: o kas tai padarys už tave?

„Kas atstovės prieš Seimo narius ar ministrus, jei ne pats? Lengviausia yra pabūti nuošaly ir pasakyti, kad kažkas tai padarys vietoj manęs, nėra čia ko važiuoti.

Jeigu mes visi taip kalbėsim ir darysim, tai valstybėje gal bardako nebus, bet tas bardakas bus mūsų galvose ir jų veiksmuose.

Visada ūkininkams sakau – pradėkime nuo savęs. Pradėkime atstovėti save. Negalima taip atsainiai žiūrėti, nes čia yra mūsų gyvenimas, mūsų vaikų gyvenimas ir mūsų ateitis“, – sako R. Paulikas.

Jo teigimu, būtina suprasti, kad tokiais atvejais labai svarbus visų įsitraukimas, nes juk saujelė žmonių negali pastovėti už visą Lietuvą. „Yra senas pasakymas, kad mes po vieną lazdelę esam silpni, bet kai mus surišą į šluotą – ji stipri ir gali labai daug ką šluoti. Tai parodė ir pats pirmas, ir vėlesni protestai.

Su Seimo nariais, ministrais, miesto žmonėmis, savo rajono valdžios atstovais – lašas po lašo mes prasibeldžiam į jų mąstymą“, – kalba vyras.

Protestų suvienyti

R. Paulikas primena, kad ūkininkai tiesiog prašo leisti dirbti ir gyventi, nepasisako apskirtai prieš mokesčius, bet jie neturi būti neadekvačiai dideli.

Anot jo, jei tik kokia bėda seniūnijose – ūkininkų pirmiausia šaukiamasi į pagalbą, bet kai juos pačius ištinka bėda, tenka kone marškinius išversti ir nuogą nugarą rodyti, kad jau iš tikrųjų blogai.

Vis dėlto jis akcentuoja – nuo kiekvieno žemdirbio priklauso, kaip jis sugeba bendrauti su valdžia, su žmonėmis, su miestu, kaip jis sugeba pateikti ūkininkų darbą, verslą ir vargą.

R. Paulikas sako, kad kuo toliau, tuo labiau jį džiugina ūkininkų vieningumas. Tam įtakos turėjo ir protestai.

„Šitie visi protestai, šventės labai suvienija ne tik su savo, bet ir kitų rajonų ūkininkais. Paskui su kitų rajonų ūkininkais susitinkam ne tik protestuose, bet ir lauko dienose, šventėse – prieš kelis metus būtum ėjęs praėjęs pro žmogų net nesupratęs, kad jis ūkininkas, o dabar jau turi bendrą kalbą. Susirašom ir per įvairius mesendžerius, vaiberius, kur kokios problemos, kokie sprendimai, kur ieškoti, gal pas mus jau buvo... Čia jau gaunasi, kad kuo toliau, tuo vieningesni daromės“, – kalba LŪS Kretingos r. skyriaus pirmininkas.

Itin stinga stabilumo

Kai kalbėjomės su Rimantu, dirbo laikinoji Vyriausybė ir vyko naujos koalicijos dėlionės. Tad pradėjus kalbėtis apie tai, kas labiausiai neramina, pirmiausiai buvo paminėtas žemės ūkio ministro postas ir tai, kad jame gali nebelikti Igno Hofmano, kuris, pasak R. Pauliko, kaip pats ūkininkas ir ūkininkus geriau suprato, ir geriau galėjo už sektorių pastovėti kitose ministerijose bei Vyriausybėje.

R. Paulikas sako, kad žemdirbius itin vargina nuolatinės pertvarkos ir stabilumo stoka.

„Kiekvieną dieną surandame, kad čia pasikeitė tas įstatymas, čia – šitas reikalavimas, ir dar tas ar anas. Mes jau kaip žmonės pradedame pavargti nuo tų visų pasikeitimų. Jei taip keistųsi kelių eismo taisyklės, nebemokėtumėm kaip bereik vairuot.

Dabar ūkininkas turi turėti aukštąjį išsilavinimą ekonomikos, buhalterijos, aplinkosaugos, teisės ir dar ko nors, kad galėtų bandyti įsiskaityti į naujus įstatymus ir įsigilinti. Kada mums darbą bedaryt? Nebeįmanoma. Žmonėms tiek streso yra, kad tiesiog baisu“, – apie problemas kalba žemdirbys, kaip pavyzdį pateikdamas Skandinaviją, kur, pasak jo, ūkininkai puikiai žino, koks reglamentavimas bus kitąmet – toks pats, kaip ir šiemet.

O pas mus, anot R. Pauliko, ne tik nežinia, ką atneš gamta, bet dar ir nuolat keičiasi teisės aktai, o ūkininką gali tikrinti begalė institucijų.

Į kooperaciją skatina mažais žingsniais

R. Paulikas savo augalininkystės ūkyje deklaruoja apie 350 ha, papildomai užsiima ir paslaugomis – mėšlo kratymu ir dirvų kalkinimu, tam turi įsigiję naujausią techniką.

Pasak jo, Žemaitijoje vyrauja labai rūgštūs dirvožemiai, tad ūkininkus nukreipia ir į įmonę, kur galima įsigyti kalkinimo produktų, ir į Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybą dirvožemio tyrimus pasidaryti, kad būtų daroma ten, kur reikia ir kiek reikia. O jie patys teikia pervežimo ir išbarstymo paslaugas.

Vyras pasakoja, kad į kooperaciją dauguma žiūri vis dar nedrąsiai ir su baime, kad vėl gausis kolūkiai, tad jis skatina pradėti nuo artimiausių kaimynų. Anot jo, du–trys suėję į krūvą kaimynai jau turėtų pakankamai didelį, konkurencingą kiekį ir galėtų kooperuotis.

R. Paulikas pasakoja, kad kooperacija tam tikra prasme skatina ir per savo įmonę – jei paslaugų ateina bent trys ūkininkai kartu, jiems taikoma nuolaida.

„Bent tokioj vietoj darau, kad ūkininkai bandytų kooperuotis. Po truputį, taip sakant, savo neuždirbtomis lėšomis, bet ūkininkai mato, kad taip gali sutaupyti. Pradėkim nuo mažų dalykų ir nuo savęs“, – sako R. Paulikas.