Kėdainiai. Kėdainių krašto ūkininkai garsėja stipriomis tradicijomis, inovatyviu požiūriu ir gebėjimu vienytis bendram tikslui. Šias vertybes itin vertina Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas Mantas Župerka.

Šio ūkininko lyderystė padeda ne tik spręsti aktualias šiandienos problemas, bet ir kurti ateities viziją visai žemdirbių bendruomenei. Su Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos (KKŪS) pirmininku M. Župerka, į šias pareigas išrinktu prieš pusantrų metų, ir kalbamės apie lyderystės iššūkius, sėkmes ir tikslus.

Kėdainių kraštas garsėja stipriais ūkiais. Kokių savybių turi turėti jų lyderis?

Pirmiausia reikia turėti noro geriems darbams dirbti. Aišku, reikia ir valdžios palaikymo, nes jau reikia ne tik kalbėti ir galvoti, bet ir daryti, kad kaimą išlaikytume ir išsaugotume, o ne jį sunaikintume. Kalbu ypač apie mažesnius, šeimos ūkius. Tokie metai žemės ūkiui kaip šie, žiūrint iš gamtos pusės, tikrai nedėkingi, o ir kitokių iššūkių yra daug.

Visoje Lietuvoje tikrai turime labai daug gero jaunimo, kurie jau yra lyderiai. Kur tik pažvelgsi – išsilavinęs, protingas jaunimas, žemės ūkio specialistai, kurie gali dirbti ir sukurti gerą pridėtinę vertę visai valstybei. Tik ar šalis išlaikys jį žemės ūkyje, ar bandysime apkrauti mokesčiais ir sunkiu darbu, dėl ko dalis jaunų žmonių geriau pasirinks darbą nuo 8 iki 17 val. mieste?

Daug jaunimo nebenori kaime dirbti. Net ir man pačiam po pastarųjų dviejų mėnesių beprotiškai sunkaus ir intensyvaus darbo po 18 valandų per parą kilo minčių, ar to iš tiesų reikia? Kai reikia paskelbti savivaldybėje ekstremalią situaciją dėl lietaus, kai visi puikiai mato, kad prilyta žiauriai daug, dar turi važiuoti ir įrodinėti, aiškinti, – žinokite, tikrai kitą kartą rankos nusvyra.

Negana to, per pačią javapjūtę, kai dirbi ir naktimis, sulauki ūkyje audito, tikrina žemės dokumentus. Nejaugi negalima tam pasirinkti kito laiko? Bet juk tikrinantys valdininkai dirba nuo 8 iki 17 val., aišku, ir naktį miega gal 8 val., o mes, dirbdami dieną naktį, dar turime jiems dokumentus pateikti.   

Biurokratijos yra daug kur, dabar, kalbėdamas su kolegomis ūkininkais, stengiuosi žymėtis problemas, nes vėl turėsime naują ministrą ir susitikimus su juo. Mes, žemdirbiai, turime susiderinti ir su valdžia, ir su gamta, nors nuspėti ir vieną, ir kitą, dažnai būna neįmanoma.

Kaip sekasi suburti rajono ūkininkus bendram tikslui? Ar nėra taip, kad viskas palikta ant jūsų vieno pečių – jūs pirmininkas, jūs ir darykite viską?

Tikrai ne, nėra taip, kad viską spręstų tik vienas žmogus – turime tarybą, į kurią kiekviena seniūnija deleguoja savo atstovą. Renkamės į susirinkimus, kai tik turime laiko nuo darbų, ir diskutuojame: kas gerai, kas negerai, kokių klausimų ar problemų kyla.

Bendraujame ir su centrine ūkininkų sąjunga, nes turime bendrą pirmininkų susirinkimą, kuris irgi vyksta reguliariai. Diskutuojame, reaguojame, jeigu valdžia priima sprendimus, kurie liečia mus. Kartais būna, kad sužinome apie sprendimus jau po fakto, bet tada irgi stengiamės juos aptarti, ieškome sprendimų. Darbo klausimų iš tikrųjų būna nemažai. Kartais sprendimai jau priimti, o mes svarstome, ką dar galėjome padaryti kitaip – tokių niuansų pasitaiko dažnai.

Dabar dar darbymetis, bet bandysime skirti šiek tiek laiko pasiruošti susitikimui su naująja valdžia. Po poros savaičių, kai darbų šiek tiek sumažės, su naujuoju ministru bus galima pasikalbėti apie mūsų aktualijas.

Kas jus paskatino imtis lyderio vaidmens Kėdainių kraštų ūkininkų sąjungoje?

Manau, kad toks darbas – kaip krepšininkui atiduoti savo indėlį Lietuvos rinktinei. Panašiai ir ūkininkas turėtų skirti dalį savo energijos ir bendruomenei, visuomeninei veiklai – Ūkininkų sąjungai.

Manau, svarbu užtikrinti lyderių kaitą (o jų KKŪS tikrai turėjome ne vieną), kad kuo daugiau ūkininkų galėtų įnešti savo indėlį. Tai iš tikrųjų laiko reikalaujantis darbas, ir dažnai dėl to kenčia kasdieniai ūkio darbai. Aišku, svarbu, ar turi užnugarį – šeimą ar pagalbą ūkyje – nes vienam viską pakelti būtų gerokai sunkiau. Tačiau, net jei ir šeimos nariai padeda, kaip mano atveju, lyderio vaidmuo vis tiek reikalauja daug pastangų.

Nepaisant to, manau, kad kiekvienas turime galimybę ir pareigą prisidėti savo idėjomis, mintimis ir darbu, atiduodant dalį savęs bendruomenei.

Ar turėjote lyderių ar mentorių pavyzdžių, iš kurių mokėtės lyderystės?

Man lyderio pavyzdys yra Šarūnas Šiušė, Lietuvos ūkininkų sąjungos prezidiumo narys. Tai puikus ir autoritetingas ūkininkas. Bet ne tik aplink Kėdainius – visoje Lietuvoje turime daug žemdirbių, kuriuos galime vadinti lyderiais. Tik reikia stengtis sudaryti sąlygas, kad galėtų žmonės dirbti, o ne kovoti.

Ar nesunku suburti skirtingų interesų ūkininkus bendram tikslui?

Kėdainiuose mes tikrai susiburiame, manau, neblogai. Kai reikia važiuoti į mitingą, yra tokių, kurie patys skambina ir sako – darom, jeigu ko reikės, tu tik pasakyk, važiuosim, kur reikės, darysim, ką reikės. Ir pagalbos organizuojant sulaukiu tikrai daug. Žinoma, yra tokių, mažesnių šeimos ūkių, kuriems reikia paskambinti, paraginti, nes per darbus kartais ne visi žino, kas vyksta ir kas gresia. Suprantama, kad ūkininkai, kurie patys melžia karves, negali išvažiuoti į mitingą. Beje, yra buvę taip, kad į pieno mitingą už juos važiavo mūsų rajono grūdininkai.

Bet ne visur taip gerai sekasi kaip mums. Yra rajonų, kur puikūs, geri ūkiai, bet jiems susiburti sekasi sunkiau.

Koks buvo didžiausias iššūkis, su kuriuo teko susidurti vadovaujant Kėdainių krašto ūkininkų sąjungai?

Sakyčiau, kad valdžios sprendimas dėl GPM, kuris buvo sulyginęs ūkininką su samdomu darbuotoju. Tai – nesąžininga ir nežmogiška. Mes gi nedirbame tik penkias dienas per savaitę nuo 8 iki 17 val. ir nepasakome, kad mums penktą vakaro baigėsi darbas. Jeigu darbuotojo įmonė bankrutuos, jis išeis dirbti į kitą, o ką darys ūkininkas, jeigu jo ūkis patirs bankrotą? Tad dėl šios problemos labai daug diskutavome ir kalbėjome. Matau didelį pavojų, kad vyresnių ūkininkų vaikai, turintys išsilavinimą, gerą atlyginimą mieste, neperims tėvų ūkių ir negrįš į kaimą. Galbūt vėliau netgi pasiūlys tuos mokesčius visai nuimti, bet bus per vėlu. Mes ne prieš mokesčius, bet, pabrėžiu – ūkininkas negali būti lyginamas su samdomu darbuotoju.

Kėdainių kraštas garsus stipriais ūkininkais, tad per susirinkimus turbūt sulaukiate daug klausimų, iniciatyvų, siūlymų?

Be abejo. Jie ne tik užduoda klausimų mūsų krašto Ūkininkų sąjungos susirinkimuose, bet patys noriai dalyvauja ir susitikimuose su Žemės ūkio ministerijos, NMA ar kitų įstaigų vadovais, nevengia aktualių klausimų ir diskusijų, kad pakeistų tam tikrus valdžios sprendimus, ir patys viskuo domisi.

Kaip įsivaizduojate Ūkininkų sąjungos veiklą ateityje? Ar žemdirbių savivalda, visuomeninės organizacijos turės stipresnį vaidmenį?

Turės turėti vis stipresnį balsą, nes buria didelę dalį žemdirbių bendruomenės, o ne pavienius asmenis. Juk reikės išreikšti ir bendrą nuomonę svarbiais klausimais, kad nebūtų žemės ūkyje chaoso. O vienybės, kaip parodė praėjusių metų Traktorių maršas, mes turime.

Ko palinkėtumėte Kėdainių krašto ūkininkams?

Gerų orų ir gerų kainų, nes ir viena, ir kita šiemet nedžiugina. Be to, susiklostė neeilinė situacija, kai grūdų kaina labai žema, o trąšų – gana aukšta, tai irgi liūdina.