Prienai. Rasa Rasimaitė yra viena iš aktyvių, iniciatyvių ūkininkių, kuri prisidėjo organizuojant ir įgyvendinant visą šalį dėmesį į žemdirbių problemas atkreipti privertusias akcijas.

Dabartinę ūkininkų lyderystę Rasa vertina labai teigiamai jau vien dėlto, kad ji ir kiti ūkininkai, kurie galbūt yra mažiau aktyvūs, mato žmones, paskui kuriuos gali eiti.

„Turim idėjinių lyderių, turim žmonių, kurie suorganizuos protestus ir sakys: „Atvažiuok, mes viską paruošėme, turim programą, tu tik sudalyvauk.“

Daugelis ūkininkų ar per darbus ar šiaip galbūt nutolę ir neįsitraukia patys aktyviai, todėl aš labai džiaugiuosi, kad yra tiek Lietuvos ūkininkų sąjungos skyrių pirmininkų, tiek Lietuvos grūdų augintojų asociacijos (LGAA) taryba, kurios narė esu, arba net kitų organizacijų vadovų, paskui kuriuos norisi eiti, su kuriais norisi važiuoti, kuriuos norisi apginti (atstovėti) ir žinai, kad tai yra tavo žmonės“, – sako moteris.

Lyderių komandoje

Prieš ir per svarbius ūkininkams renginius Rasa dažniausiai yra kūrybinėje grupėje, dirba, kaip pati sako, komunikacijos srityje.

„Labiau dirbam su ūkininkais idėjų lygmeniu, aiškinam, kokią žinią norim skleisti, išsakyti, kuriu tekstus. Šią vasarą per „M-1“ radiją paleidome informacinę žinutę nuo LGAA, dar kartą primindami žmonėms, kad keliuose padaugėjo ūkininkų technikos ir kad kelyje visi būtume saugūs.

Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę stovėti ant scenos tiek per didįjį ūkininkų protestą žiemą Vilniuje 2024 m. sausį, tiek šių metų vasarą – per protestą dėl mokesčių reformos. Kad galėjau būti pranešėja, kalbėti kartu su tokiais žmonėmis, kaip Martynas Puidokas, Raimundas Juknevičius, Audrius Vanagas, Ignas Hofmanas ir kiti. Man tai iš tikrųjų labai dideli vardai.

Didžiuojuosi, kad galiu su jais daryti didžiulius darbus, jog galiu prisidėti prie to, suteikti pagalbą ar parašyti kokį tekstą,  tiesiog atvažiuoti ir būti dar viena ūkininke, galiu būti balsas, jeigu manęs reikia.

Labai geras jausmas žinoti, kad žemės ūkio ministras atėjo iš tų pačių protestų, iš mūsų bendrų susirinkimų, yra vienas iš mūsų. Toliau tęsia darbą, skirtą ūkininkams. Jis nėra kažkoks nutolęs politikas, bet žmogus, kuriam tiek aš, tiek visi aktyvūs ūkininkai spaudė ranką, surėmę galvas sėdėjo ir galvojo protestų programas, kurie kartu dirbom“, – atvirai dalijosi Rasa. 

Ji pakartoja dainos eilutę, kuria nusako lyderio poziciją: „Yra tie, kurie atėjo per lūžtantį ledą ir prakirto eketę, kad kiti atsigertų.“ Ūkininkė džiaugiasi, kad yra tokių žmonių: ir vyresnių, ir vis daugiau atsiranda jaunųjų ūkininkų, kurie nori ateiti į savivaldą, skirti savo laiką ir dirbti visų labui.

Ūkyje išbando ir alternatyvius augalus

Prienų r., Strielčiuose įsikūrusi moteris mišrų ūkį valdo kartu su tėčiu Vidmantu. Ji daugiausia užsiima agronominiais klausimais, padeda organizuoti logistiką, yra tikra žemės ūkio technikos aistruolė.

Šiuo metu ūkyje prie Nemuno laisvai ganosi apie 200 mėsinių angusų veislės galvijų. Bendrai dirba 1 500 ha. Į juos įeina pievos ir ganyklos, prižiūrimi plotai (dalyvauja įvairiose programose, pavyzdžiui, šlapynių priežiūros; bioįvairovės atkūrimo priemonėse).

„Mūsų rajonas nėra labai dosnus derlingų dirvožemių, todėl stengiamės išnaudoti tai, ką tokie dirvožemiai gali duoti. Auginame egzotiškas kultūras, tarkime, eraičinus sėklai. Džiaugiuosi, kad galim sau leisti eksperimentus su alternatyviais žemės ūkio augalais. Stengiamės ne griauti gamtą, o sutarti, paskui ji duoda mums atgal. Šiais metais turbūt labai mažai mylėjome gamtą, tai dabar turim sudėtingą situaciją, suguldyti rapsai ir kitos problemos“, – sako Prienų r. ūkininkė.

Konkrečiau kalbėdama apie mažiau Lietuvoje auginamas žemės ūkio kultūras, ji pamini, kad bandė auginti gargždenius. Pirmų metų eksperimentas nebuvo vykęs, bet, greičiausiai dėl to, mano Rasa, kad patys dar nebuvo perpratę auginimo technologijos, tam tikrų niuansų.

Su eraičinais pavyko, nes jie nereiklūs dirvožemiui, tinka sąlygos. Jie R. Rasimaitės ūkyje kuliami jau ne pirmus metus.

Augina ir avižas netikšes, kurios labiau skirtos žolininkystei, tarpiniams pasėliams, mišiniams. Laukuose auga ir žieminiai bei vasariniai vikiai. Šiemet jie pasėti su rugiais ir pupomis.

Nusižiūrėję iš LGAA renginiuose patirtimi besidalinančių prancūzių, šiemet bandė auginti grikius kartu su rapsais. Deja, rapsus nugraužė šliužai, liko tik grikiai, tad rudenį bus matyti, kokie užaugs. 

„Atrodytų, kad neturim kur dėti pinigų, bet mums svarbu gamta, dirvožemio saugojimas, o po šio sezono gerokai teks pasukti galvą, iš kur paimti viskam lėšų.

Galime sau, žemei ir aplinkai sudaryti lengvesnes sąlygas – auginti kvietrugius ar miežius. Jie nėra aukso kasyklos, bet mūsų žemei jie tinka. Juk negali auginti kviečių smėlyje“, – teigė Rasa.

Kai kalbėjome su Rasa, didžiausias rūpestis buvo nuimti derlių. Nors rapsai pagaliau buvo nukulti, bet dar iki pradedant darbus ūkininkė sako puikiai mačiusi, kad rapsai jau kurį laiką buvo sunokę, beveik byrėjo iš ankštarų, galiausiai jose jau ėmė ir dygti, tačiau vis lijo ir lijo.

„Buvo apėmęs didelis bejėgiškumas. Gyvenu ne prie ūkio ir kiekvieną dieną važiuodama pro pasėlius jau nebegalėdavau pakelti akių į savo laukus, nes kiekvieną rytą augalai buvo vis juodesni, o kritulių nemažėjo. Laimei, pradėjome kulti, išvežti produkciją iš sandėlių į uostus“, – pasakoja Rasa.

Kūrybiškumas dera su meile traktoriams

Rasos biografijoje yra įdomių vingių, nors nuo vaikystės ir jaunystės jautė didelę trauką prie žemės, aistrą technikai, tačiau baigusi šimtukais vidurinę mokyklą ji įstojo į Vilniaus universitetą ir studijavo vokiečių filologiją, tada penkerius metus gyveno Vokietijoje, dirbo vertėja. 2018 m. grįžo į gimtinę daryti tai, ką sugeba, ką mėgsta, kur linksta širdis.

35-erių metų moteriai nestinga kūrybingumo, tačiau sako, kad ją itin žavi ir geras emocijas kelia technika, jos vaizdas, galia, dideli 12 m padargai, sulankstomi į kelis metrus.

„Moku pati valdyti traktorių, nors nedirbu su juo ūkyje, bet jeigu reikia, galiu. Dažniausiai netenka, nes mūsų ūkio vairuotojai ir operatoriai labiau įgudę. Vis dėlto džiaugiuosi, kad galiu ir su krautuvu padirbti, juk būna ekstrinių situacijų, pavyzdžiui, su gyvuliais, kai reikia čia ir dabar sureaguoti, nėra kada laukti, kol atvažiuos vairuotojas iš kito kaimo padėti“, – paaiškina R. Rasimaitė. 

Technika įamžinta ir tatuiruotėse. Viena iš jų – traktorius su sėjamąja. Tai iš jų ūkio sėjos nuotraukos atkartotas vaizdas.

„Norėjau ir tą momentą prisiminti, ir apskritai – traktoriaus junginys su sėjamąja man yra labai simboliškas. Juk ūkyje viskas sukasi apie tai: reikia nuimti derlių, sutvarkyti žemę, pasiruošti, pasėti. O kai pasėji, vėl prasideda visas ratas iš naujo.

Sėjimas yra ir simboliškas, ir svarbus finansiškai – rodo ir pradžią, ir pabaigą. Man tas momentas labai brangus ir asmeniškai, ir kaip ūkio darbas, ir kaip akimirka, kurią norėjau išsaugoti sau“, – poetiškai pabrėžia ūkininkė Rasa Rasimaitė.