Berlynas. Sliekai vadinami nematomais dirvožemio inžinieriais ir požeminių ekosistemų superherojais, kurie smulkina organines medžiagas, jas perdirba bei purena dirvą. Be jų nukentėtų dirvožemio kokybė bei augalų derlius, todėl mokslininkai pažvelgė, kur šie gyviai paplitę labiausiai.

Sliekų paplitimas pasaulyje buvo tiriamas nuo XIX amžiaus, tačiau nebuvo patikimų duomenų apie tai, kokios bestuburių populiacijos gyvena po žeme. Taigi, dirvožemio ekologė Helen Filips (Helen Phillips) iš Vokietijos Integruotų biologinės įvairovės tyrimų centro Leipcige ir jos kolegos susisiekė su visais tyrėjais, kurie galėjo pateikti duomenų apie jų vietovėse paplitusius sliekus. Galiausiai 141 mokslininkas atsiuntė tikslią informaciją apie rūšis ir populiacijų dydį iš daugiau kaip 6,9 tūkst. vietų, kurios apėmė 57 valstybes. Projekto autoriai sulaukė trigubai daugiau duomenų nei tikėjosi.

Duomenys buvo sugrupuoti pagal gyvių rūšį, atskleidžiant kur kiekviena iš jų yra paplitusi ir kokiomis sąlygomis klesti. Tyrėjai susidūrė su iššūkiais, nes daugeliu atvejų gauta informacija skyrėsi savo imtimi, tyrimo metodais. Pavyzdžiui, sliekai yra gerai ištirti Europoje, bet visai kitokia situacija tropiniuose kraštuose, kuriuose, pasak H. Filips, kiekvieną kartą kasant duobę, randama vis nauja sliekų rūšis.

Susisteminę duomenis kompiuterinių programų pagalba mokslininkai sukūrė žemėlapį, kuriame atsispindi sliekų paplitimas pasaulyje. Jie pastebėjo, jog gyvių gausai labiausiai įtakos turi temperatūra ir krituliai, o ne dirvožemis, kaip buvo manoma anksčiau. „Stebėtina, kad dirvos savybės nėra sliekų varomoji jėga. Temperatūros ir kritulių poveikis rodo, jog klimato pokyčiai turės didesnės įtakos sliekų populiacijoms nei tikėtasi. Taigi, antžeminės sąlygos gali keisti požemines ekosistemas nenumatytais būdais“, – perspėjo ekologė Tami Ransom iš JAV Merilendo universiteto.

Nustebino ir skirtingų sliekų rūšių pasiskirstymas. Tropikuose yra didžiausia biologinė įvairovė, tačiau populiacijos nusileidžia dydžiu, palyginti su sliekų gausa Europoje, JAV šiaurės rytų, pietiniuose Australijos, Naujosios Zelandijos regionuose. Pagal sudarytą modelį vidutinio klimato zonoje po žeme sliekų randama 150 vnt./m², tuo tarpu tropikuose – 5 vnt./m².

Tyrimo rezultatai pateikė išsamią informaciją apie vienos svarbiausių gyvūnų rūšių išlikimo perspektyvas. Dabar mokslininkai gali planuoti, kokiomis priemonėmis privilioti sliekus į dirvožemį ir apsaugoti juos nuo nepalankių veiksnių, rašoma mokslo leidinyje „Science“.

MŪ inf.