Bernas. Naujausi tyrimai atskleidžia, kad pasėlių augalai, išvesti tam, kad klestėtų vienos kultūros sąlygomis, per dvi kartas pradeda prisitaikyti prie auginimo kelių rūšių aplinkoje. 

Kelių maistinių kultūrų auginimas yra tvaresnė ūkininkavimo praktika, imituojant labai produktyvias laukinių augalų ekosistemas. Šiame procese, įterpiant tarpinius augalus, išnaudojamos papildomos skirtingų rūšių pasėlių savybės siekiant maksimaliai padidinti derlių, sumažinti laistymo, trąšų ir kitų aplinkai kenksmingų medžiagų poreikį. Pavyzdžiui, Šiaurės Amerikos vietiniai gyventojai seniai kartu augina kukurūzus, pupeles ir moliūgus. 

Daugelis komercinių pasėlių veisiami dėl savybių, kurios pasiekia produktyvumo potencialą, kai rūšys auginamos po vieną. Šios monokultūros gali būti netinkamos kelių pasėlių sistemose sumažėjus vienos iš jų naudai, rašo portalas „Science Daily“.

Norėdami sužinoti daugiau apie skirtingų kultūrų gebėjimą prisitaikyti mokslininkai iš Šveicarijos federalinio technologijų instituto Ciuriche atliko tyrimą, kurio metu mažuose sklypuose augino kviečius, avižas, lęšius, linus, sėjamąją judrą, kalendrą. Iš viso buvo 12 dviejų rūšių, 4 keturių skirtingų rūšių deriniai, taip pat ištirti augalai, augantys pavieniui ar tarp savo rūšies. Vieni pasėliai buvo tręšiami, kiti – ne. 

Komanda kartojo eksperimentus trejus metus iš eilės, kiekvieną kartą naudojant sėklas, surinktas iš ankstesnio derliaus, kad įvertintų augimo skirtingose sistemose poveikį kartoms. Trečiaisiais metais mokslininkai ištyrė augalų savybes ir produktyvumą.

Jie nustatė, jog augalai, auginami toje pačioje daugiakultūrinėje aplinkoje dvi kartas, prisitaikė mažiau konkuruoti ir labiau bendradarbiauti tarpusavyje. Tačiau šių daugiarūšių sistemų produktyvumas padidėjo tik tręštuose laukuose. Pastebėta, jog visi augalai įgijo panašių bruožų, o ne specializavosi, kad užpildytų unikalią nišą, skelbiama mokslinėje interneto svetainėje „eLife“. 

Trumpas tyrimo laikotarpis – vos treji metai – paaiškina, kodėl neatsirado daugiau diferenciacijos. Pasak autorių, mažai tikėtina, jog per tokį laiką galėjo įvykti esminiai genetiniai pokyčiai, tačiau pastebėtas adaptacijas lėmė epigenetinės modifikacijos, kurios įjungia ir išjungia genus. Informacija apie mikroorganizmus, maisto medžiagų išteklius, perduodama iš vienos augalų kartos į kitą per sėklas, taip pat gali paaiškinti kai kuriuos greitus prisitaikymo požymius.

Mokslininkai tikisi, jog ilgalaikiai tyrimai atskleis daugiau adaptacijų, susijusių su genų mutacijomis ar genetine rekombinacija. Dabartiniai rezultatai rodo, kad selektyvus veisimas gali lemti bruožus, kurie optimizuoja augalų bendradarbiavimą ir derlių kelių rūšių pasėlių laukuose.