Akademija, Kėdainių r. Ar reikia žemdirbiams lietuviškų veislių kviečių, rugių, avižų ar žirnių? Ar pajėgūs mūsų selekcininkai konkuruoti su turtingomis užsienio selekcijos kompanijomis? Ar veislių naudotojai linkę mokėti mokesčius jų kūrėjams, ar visomis išgalėmis stengiasi jų išvengti?

Atsakymų į šiuos klausimus ieškota praėjusią savaitę vykusioje diskusijoje „Genetika ir selekcija mokslui, ūkininkui, valstybei“, kurią moderavo LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto Sodo augalų genetikos ir biotechnologijos skyriaus vedėjas prof. Vidmantas Stanys ir Žemdirbystės instituto Javų selekcijos skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas, Lietuvos sėklininkystės asociacijos tarybos pirmininkas Vytautas Ruzgas.

Selekcininkams didžiulių iššūkių atnešė klimato kaita, savų reikalavimų kelia ir ES žaliasis kursas. Selekcininkas turi greitai reaguoti į besikeičiančią aplinką ir sukurti augalą, pajėgiantį adaptuotis naujomis sąlygomis. Veislės kūrimas yra ilgas procesas, todėl selekcininkai savo darbe nuolat turi galvoti ne tik apie tai, ko reikia rinkai šiandien, bet ir kokių savybių veislių reikės ateityje.

V. Stanys atkreipė dėmesį, kad naujų veislių kūrimo sėkmė ir šio proceso trukmė labai priklauso nuo turimų instrumentų.

„Aplinkos spaudimas didelis, veisles turime sukurti greitai, o rezultatą nulemia turimi instrumentai. Labai gaila, jog Europos Sąjunga gali likti už ribos ta prasme, kad patys naujausi metodai, pavyzdžiui, genų redagavimo, nėra toleruojami.

Tarkime, kinai dar 2016 m. jau turėjo svarių pasiekimų genų redagavimo metodais dirbdami su 16 augalų rūšių. ES vis dar svarsto, ar įmanoma tuos dalykus naudoti. Labai galimas daiktas, kad ateityje Lietuva turės įsileisti augalus iš trečiųjų šalių, kurie neatitiks mūsų reikalavimų“, – sako V. Stanys.

Pasak jo, selekciją galima įsivaizduoti kaip medį, kurio kiekviena šaka yra nauja selekcijos kryptis. Ant tos šakos auga vaisiai – tai vienos krypties rezultatas. Kuo toliau vaisius nuo kamieno, tuo vaisius geresnis, tačiau tik tada, kai išauga nauja šaka, galime tikėtis visai naujos kokybės vaisių.

Nežino, kokias veisles augina?

Mūsų šalies žemdirbiai neblogai orientuojasi naujausių europinių žemės ūkio augalų veislių pasiūloje, tačiau Lietuva pagal sertifikuotos sėklos naudojimą niekaip neišsikapsto iš paskutinių pozicijų ES.

Tiesa, situaciją šiek tiek stabilizavo susietosios išmokos už sertifikuota sėkla apsėtus plotus, tačiau dabar svarstoma, ar šis rėmimas išliks po šių metų (2021 m. rėmimas dar bus).

V. Ruzgas pastebėjo, kad kalbant apie sertifikuotos sėklos naudojimą, lietuviai yra išskirtinėje pozicijoje.

„Lietuva pagal sertifikuotos sėklos naudojimą yra paskutinėje arba priešpaskutinėje vietoje ES, o pagal derlingumą iš hektaro yra maždaug dešimta nuo galo. Ką tai reiškia? Daug ūkių tartum tapę mažomis sėklininkystės įmonėmis: jie nusiperka tam tikros veislės sėklų ir jas toliau daugina, nemokėdami mokesčių“, – kasmet besikartojančią situaciją apibūdino V. Ruzgas.

Už savo užsiaugintą ir toliau sėjai savo ūkyje naudojamą saugomos veislės dauginamąją medžiagą žemdirbiai selekcininkui privalo mokėti selekcinį užmokestį. Lietuvos sėklininkystės asociacija neseniai skaičiavo, kokia selekcinio užmokesčio situacija buvo 2020 m. Pasirodo, kad 40–50 proc. šalies ūkininkų pernai deklaravo, jog jie nežino, kokias veisles augina.

„Tai visiškai nesuderinama su geros agronominės praktikos situacija! Kaip galima nežinoti, ką augini? O gal tai genetiškai modifikuoti augalai? Sąrašuose nurodoma apie 1 000 veislių, iš kurių gali susirasti savo auginamą, bet net ir tokio ilgio sąrašuose žemdirbiai nesuranda...

Sakyčiau, tai daugiau nacionalinio charakterio ypatumai: jei tik galima, mes linkę apeiti įstatymus. Augalo veislė yra autorinis kūrinys ir kas juo naudojasi, turi mokėti autoriui mokestį. Ta suma tikrai nėra didelė – 2,60 Eur/ha. Gal ir negražiai palyginsiu, bet tiek kainuoja du alaus buteliai“, – sako V. Ruzgas.

Geriausių veislių paieškos

Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas Saulius Daniulis papasakojo apie savo eksperimentą: jis antri metai ekologiškai augino vokišką 5–6 veislių žieminių kviečių mišinį. Pasak S. Daniulio, pernai, kai žiemos faktiškai nebuvo, tokių kviečių derlingumas siekė tarp 4–5 t/ha, o mėšlu tręštuose plotuose kūlė ir daugiau kaip 6 t/ha.

„Augalai buvo tikrai sveiki, net įmonių agronomai stebėjosi. Baltymų buvo 12,8 proc., glitimas sausojoje medžiagoje 24–26 proc. Šalia auginome žieminius kviečius Skagen, Ramiro, Julius – populiacinės veislės jas lenkė visais kokybiniais parametrais. Varpų išsidėstymo pasėlyje aukštis skyrėsi apie 30 cm, bet derlingumu šios veislės tikrai nustebino. Po 4–5 auginimo metų gal galėsiu daugiau pasakyti. Įdomu, ar dirbama Lietuvoje šia kryptimi?“, – teiravosi S. Daniulis.

V. Ruzgas atsakė, kad daryti tokius drąsius pareiškimus po vienų metų auginimo yra rizikinga. Be to, populiacinės veislės nėra jokia naujiena – seniau tokie gerų veislių mišiniai Lietuvoje buvo populiarinami, bet nesulaukė didelio susidomėjimo, nors kai kurie augintojai gyrėsi gavę 0,5 t/ha derliaus priedus.

„Gal ekologiniuose ūkiuose, kur 3–5 t/ha derlius tenkina, jos ir gerai. Tačiau kaip kokybės klausimai tokiuose mišiniuose? Kaip juos registruoti? Juk vienodumo testas veislei labai svarbu. Nemanau, kad populiacinės veislės bus panacėja“, – žvelgdamas iš selekcininko pusės nemažai keblumų mato V. Ruzgas.

Į diskusiją įsijungęs Kupiškio r. ūkininkas Zigmas Aleksandravičius pateikė vieno Lenkijos regiono, kurio dydis panašus kaip Lietuva, pavyzdį.

„Ten žemdirbiams leidžiama auginti tik 12 veislių kviečių ir 9 veisles rapsų, nors veislių tyrimuose tiriama kur kas daugiau – apie 120 kviečių ir 90 rapsų veislių. Lietuvoje mes auginame keliasdešimt kartų daugiau veislių ir jų savybes tiriame savo kailiu, todėl dažnai prisidirbame visokių nesąmonių.

Gal tos lietuviškos varpos ir mažesnės, bet jos lietuviškos. Kai tik blogi metai, iš karto pradedame vertinti lietuviškas veisles. Labai noriu padėkoti tiems mokslininkams, kurie visą gyvenimą pašventė šiam svarbiam darbui“, – dėkojo Z. Aleksandravičius.

Kaip išsilaikyti konkurencinėje aplinkoje

Selekcininkai anksčiau visas pastangas skirdavo tik veislių kūrimui, o dabar jie, kaip mokslo darbuotojai, dar turi rašyti mokslinius straipsnius, kurie būtų publikuoti citavimo indeksus turinčiuose mokslo leidiniuose.

„Mūsų konkurentai gyvena tik veislių kūrimu. Tas drastiškas spaudimas selekcininkams, kad jie būtų straipsnių rašytojai, yra didžiulė klaida. Jei norime lietuvišką selekciją išmesti į pakrūmę, tai galime taip toliau daryti, tačiau jei norime išsilaikyti konkurencinėje aplinkoje, reikia kažką keisti.

Selekcija savo esme yra labai konservatyvus mokslas, veislės kūrimas užima apie 10 metų ir greitų rezultatų čia nebūna“, – kalbėjo V. Ruzgas.

LAMMC direktorius dr. Gintaras Brazauskas sakė, kad diskusija apie straipsnius ir selekcininkus nuolat kartojasi, o atsakymas būtų trumpas: jei selekcininkas nori būti dar ir mokslo darbuotojas, tada straipsnių publikavimas yra būtinas, nes nustatyti tokie reikalavimai.

„Sprendimai nuo mūsų nepriklauso, tai gal ir neverta labai diskutuoti. Užduočiau kitą klausimą: ar mes pajėgūs selekcionuoti tiek augalų rūšių, kiek dabar? Gal efektyviau būtų koncentruotis į mažiau rūšių ir išlikti konkurencingiems?“, – klausė G. Brazauskas.

Žemdirbystės instituto Genetikos ir fiziologijos laboratorijos vyresnioji mokslo darbuotoja Kristina Jaškūnė atkreipė dėmesį, kad klimatas ir žemės ūkio politika smarkiai keičiasi – kur kas greičiau, negu selekcininkai spėja kurti naujas veisles, ir galbūt tos augalų rūšys, kurios dabar nelaikomos pagrindinėmis, ateityje atskleis savo potencialą.

Todėl siaurinti selekcionuojamų augalų spektrą gali būti rizikinga. Jos nuomone, vertingiau būtų dirbti labiau apjungiant skirtingų krypčių mokslininkus – selekcininkus, bioinformatikus ir genetikus.

„Dotnuva visada buvo truputį opozicijoje valdžiai, niekada neplojome rankomis, išgirdę vieną ar kitą sprendimą. Tai kodėl dabar negalime kelti klausimo dėl mokslo vertinimo? Niekada nenustosiu šnekėti, kad žmogus turi būti vertinamas pagal darbo rezultatus.

Kur yra mūsų instituto nuomonė? Nuleido mums tokius reikalavimus, ir viskas? Yra padaryta neteisybė vertinime ir tuos sprendimus priėmę žmonės yra ne dievai, viską galima svarstyti ir keisti“, – įsitikinęs Vytautas Ruzgas.

MŪ inf.