Londonas. Sėjomainą kaip būdą derliui pagerinti ir ligoms kontroliuoti taikė dar senovės romėnai, o naujausias tyrimas suteikia tam mokslinį paaiškinimą, rašo „Science Daily".

„Augalų mainymas tame pačiame plote radikaliai pakeičia dirvos mikroorganizmų sudėtį, dėl to augalai gali geriau įsisavinti maistines medžiagas, augti ir apsisaugoti nuo kenkėjų bei ligų," - sako Džono Ineso centro profesorius Filipas Pūlas (Philip Poole).

Eksperimentuodami mokslininkai dirvožemio mėginius paeiliui užsodino skirtingais maistiniais augalais. Paaiškėjo, kad kviečiais užsodintoje dirvoje geriausiai jaučiasi bakterijos, auginant avižas joje labai padaugėja vienaląsčių organizmų bei apvaliųjų kirmėlių, o pupelės stipriai padidina grybelių masę.

Anksčiau dirvožemio biologinė sudėtis buvo tiriama analizuojant atskirų jame rastų organizmų DNR mėginius. Kadangi kiekviename dirvos grame yra daugiau kaip 50 tūkst. bakterijų, tokia užduotis - ne iš lengvųjų. Naujos technologijos leidžia analizuoti RNR - aktyviąją genetinės medžiagos dalį, kurios yra daug mažiau. Taip vienu ypu galima gauti informacijos apie visus mėginyje gyvenančius mikroorganizmus.

 Gautas žinias galima panaudoti kuriant veisles, kurios skatintų naudingų mikroorganizmų dauginimąsi. Pavyzdžiui, mokslininkai jau tiria galimybę sukurti grūdines kultūras, kurios gerai „sutartų" su azotą sulaikančiomis bakterijomis. Šia savybe pasižymi pupelės.

„Nedideli augalų genotipo pokyčiai gali turėti netikėtą poveikį mikrobams, esantiems aplink šaknis - teigia prof. Pūlas. - Mokslininkai, augintojai ir ūkininkai gali iš šio poveikio išgauti didžiausios naudos, atsižvelgdami ne tik į tai, ką augina, bet ir kaip augina."

MŪ inf.