Ištyrė, kaip metams bėgant keičiasi mūsų dirvos
2021-01-12

Kaunas. Dirvožemio derlingumą apibūdina agrocheminės savybės, kurios nėra statiškos: jos nuolat kinta, o įtakos tam turi ir ūkininkų veiksmai, ir gamtos sąlygos. Kai kurių elementų kiekį galima atstatyti palyginti greitai, o kitiems prireikia ne vienų metų.

LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorijos mokslo darbuotojai Gediminas Staugaitis, Aistė Masevičienė ir Lina Žičkienė apibendrino šalyje nuo 1993 metų dirvožemio agrocheminių savybių stebėsenos rezultatus. Dirvožemio derlingumą charakterizuoja agrocheminės savybės, kurios gali smarkiai kisti ir parodyti dirvožemio gerėjimo ar degradacijos požymius.

Šalyje jau 27 metus, nuo 1993-ųjų, vykdoma dirvožemio agrocheminių savybių stebėsena, kurią sudaro pH, judriųjų fosforo bei kalio tyrimai. Jie kasmet atliekami 4–5 savivaldybių 40 tūkst. ha žemės ūkio naudmenų plote. Gauti tyrimo rezultatai pateikiami Žemės informacinės sistemos tinklalapyje www.zis.lt, dirvožemio agrocheminių savybių duomenų rinkinyje Dirv_Agro_DR10LT.

KWS 21 07 01 mob

Be to, kasmet anksti pavasarį bei rudenį dirvožemio 0–30, 30–60 ir 60–90 cm sluoksniuose vykdomi mineralinio azoto tyrimai, kurių rezultatai pateikiami informacinėje erdvėje.

Žemės ūkio naudmenos rūgštėja

Tyrimo duomenys rodo, kad didelėje dalyje žemės ūkio naudmenų dirvožemiai rūgštėja, o intensyviausiai šie procesai pasireiškia Vakarų ir Rytų Lietuvoje. 2000–2011 m. tyrimų laikotarpio duomenimis, Vakarų Lietuvoje rūgščių dirvožemių (pH≤5,5) buvo 36,3 proc., o 2012–2019 m. – 46,6 proc.

Rytų Lietuvoje rūgščių dirvožemių nustatyta atitinkamai 24,0 ir 30,0 proc., o Vidurio – 4,3 ir 7,5 proc. Per dešimtmetį daugiausiai rūgščių dirvožemių padidėjo Šilalės rajono savivaldybėje – 19,0 proc., Tauragės – 18,5, Prienų – 15,0, Kazlų Rūdos – 10,7, Šilutės – 10,4 proc.

Šiuo metu daugiausiai rūgščių dirvožemių yra Šilutės r. savivaldybėje – 72,4 proc., Varėnos – 70,5, Šilalės – 63,6, Pagėgių – 61,5, Plungės – 58,4, Tauragės – 57,9, Rietavo – 56,5, Šalčininkų – 52,5 proc.

Tai rodo, kad šalyje vyksta intensyvus dirvožemių rūgštėjimas, o rūgštūs plotai kalkinami nepakankamai. Perspektyvoje tokiuose nekalkintuose dirvožemiuose yra sunku užtikrinti tolygų žemės ūkio augalų derlingumo didėjimą, o dalyje plotų jis gali mažėti.

Judrusis fosforas – daugiausia jo Vidurio Lietuvoje

Pagal svarbą augalams judrusis fosforas yra antras po azoto. Kaip rodo tyrimai, dirvožemio 0–20 cm sluoksnyje judriojo fosforo koncentracija yra pasiskirsčiusi labai plačiose ribose – nuo labai mažos iki labai didelės.

Judrusis fosforas yra vienas iš dirvožemio derlingumo rodiklių ir jo turėtų būti ne mažiau kaip 150 mg/kg. Vidurio Lietuvoje tokių dirvožemių yra 45,2 proc., o Rytų ir Vakarų Lietuvoje – gerokai mažiau – atitinkamai 24,2 ir 14,2 proc.

Daug žemės ūkio naudmenų, turinčių didesnį judriojo fosforo kiekį, yra Joniškio, Šiaulių, Pakruojo, Pasvalio, Radviliškio, Panevėžio, Kėdainių, Kauno, Jonavos, Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės rajonuose ir Kalvarijos savivaldybėje. Tokiuose plotuose fosforo trąšų normą galima sumažinti ir metus kitus fosforu netręšti. Mokslininkų tyrimai rodo, kad būtent šiose savivaldybėse judriojo fosforo koncentracija dirvožemyje didėja sparčiausiai.

Tačiau šalyje yra daug dirvožemių, kurie turi mažai (51–100 mg/kg) ir labai mažai (≤ 50 mg/kg) judriojo fosforo. Tokių dirvožemių Rytų Lietuvoje vidutiniškai yra 24,2 ir 33,2 proc., o jų suma sudaro 57,2 proc., Vakarų Lietuvoje – atitinkamai 20,9 ir 29,7 proc., o suma 50,5 proc. Tokius kiekius fosforo turintys dirvožemiai Vakarų Lietuvoje vyrauja Mažeikių, Skuodo, Kretingos, Plungės, Telšių, Rietavo, Klaipėdos, Šilalės, Tauragės, Raseinių rajonų savivaldybėse, Rytų Lietuvoje – Kupiškio, Anykščių, Utenos, Molėtų, Ukmergės rajonų savivaldybėse.

Kaip rodo tyrimai, kai kuriuose savivaldybėse mažas judriojo fosforo kiekis dirvožemyje per dešimtmetį turėjo tendenciją mažėti. Pvz., Tauragės rajono savivaldybėje sumažėjo 8,0 proc., Varėnos – 7,5, Šilalės – 5,4, Ukmergės – 2,5 proc.

Mokslininkų nuomone, ūkiai turėtų daugiau dėmesio skirti tręšimo fosforu strategijai, ypač judriuoju fosforu neturtingose dirvožemiuose. Be to pastebima tendencija, kad savivaldybėse, kur judriojo fosforo dirvožemyje nepakankamai, mažiausiai dėmesio skiriama ir agrocheminiams dirvožemio tyrimams.

Judriojo kalio koncentracijai dirvožemyje įtakos turi tręšimas

Šio cheminio elemento daugeliui augalų reikia panašiai kaip ir azoto, o šakniavaisiams, bulvėms ir daugeliui daržovių net 1,5–2 karto daugiau. Kalio trūkumas pasireiškia, kai judriojo kalio dirvožemyje yra mažiau 150 mg/kg. Daugiau už šią ribą judriojo kalio turi Vidurio Lietuvos dirvožemiai – 51,1 proc., Rytų ir Vakarų – atitinkamai 37,3 ir 29,9 proc.

Kaip ir judriojo fosforo, taip ir judriojo kalio koncentracijai dirvožemyje įtakos turi tręšimas. Didesnėmis kalio normomis tręšiama Vidurio Lietuvoje, todėl čia per dešimtmetį judriojo kalio (>150 mg/kg) padidėjo 4 proc., ypač – Akmenės, Jonavos, Kėdainių, Prienų rajonų savivaldybėse. Rytų ir Vakarų Lietuvoje sąlygiškai turtingų judriuoju kaliu dirvožemių sumažėjo atitinkamai 7 ir 9 proc.

Labiausiai judriojo kalio sumažėjo Varėnos, Šilalės, Raseinių, Rietavo rajonų savivaldybių dirvožemiuose. Tręšimas kaliu, kad ir mažesnio derlingose dirvožemiuose turėtų būti toks, kad išlaikytume judriojo kalio balansą dirvožemyje. Sumažėjus judriojo kalio, dirvožemyje jį atstatyti bei padidinti bus sunku ir tai ne vienų metų darbas.

Mineralinio azoto praradimus didina šiltos žiemos

Azotas yra vienas svarbiausių cheminių elementų, reikalingų augalams. Kadangi dirvožemyje jis yra labai judrus, todėl tyrimai atliekami kasmet prieš pavasarinį augalų tręšimą ir rudenį po derliaus nuėmimo. Atlikti stebėjimai rodo, kad paskutiniųjų metų žiemos yra be pašalo arba jis išsilaiko dirvožemyje labai trumpai, todėl nitratinis azotas lapkričio mėnesį  ir žiemą sparčiai plaunasi į gilesnius dirvožemio sluoksnius. Todėl pavasarį 0–60 cm sluoksnyje mineralinio azoto randama mažiau negu būdavo randama prieš 10-15 metų. 

Daug mineralinio azoto nustatoma didesnio derlingumo žemėse, esančiose intensyvios gamybos ūkiuose, po kaupiamųjų, rapsų, daržovių, ypač šalia stambių gyvulininkystės ūkių esančiuose pasėlių plotuose. Pavasarį mineralinio azoto čia nustatoma 80–140 kg/ha, o dažnai ir daugiau negu 200 kg/ha.

Palyginimui: daugumoje ūkių mineralinio azoto randama 40–80 kg/ha, o mažo intensyvumo gamybos ūkiuose ir nederlingose žemėse – tik 28–45 kg/ha. Tai reiškia, kad intensyvios gamybos ir gyvulininkystės ūkiuose pavasarį prieš tręšimą tikslinga išsitirti azoto atsargas kiekviename lauke.

Atskirais metais rudenį daug mineralinio azoto lieka po intensyviai auginamų augalų ir šis kiekis gali sudaryti net 100–180 kg/ha, o pavasarį jo lieka vos 40–70 kg/ha.

„Vyraujant šiltoms žiemoms, tarpinių augalų auginimas šiuo laikotarpiu tampa būtinybe, o pasėlių augimo metu azoto normą reikėtų išberti per keletą kartų“, – reziumuoja mokslininkai.

MŪ inf.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Ar jus tenkina šio sezono kviečių ir rapsų supirkimo kainos?
Orai