Akademija, Kėdainių r. Šiltėjančio klimato svarba kenkėjų plitimui nediskutuotina. Daugybė tai įrodančių studijų patvirtina faktą, kad kenkėjai juda iš pietinių regionų link šiaurinių ir puikiai čia adaptuojasi. Aktyvūs prekybiniai ryšiai tarp šalių taip pat padeda kenkėjų judėjimui iš vienų regionų į kitus.

Didelė konkurencija grūdų rinkose jų eksportuotojus verčia ieškoti naujų partnerių įvairiose pasaulio šalyse ir tuo pačiu taikytis su grūdus superkančiose šalyse galiojančiais reikalavimais, kurie nebūtinai sutampa su taikomais Europos Sąjungoje ir gali būti labai specifiniai. Vienas tokių reikalavimų, keliamų į kai kurias šalis eksportuojamiems grūdams, – juose neturi būti vėžliablakių (Eurygaster).

Apie šį daugeliui mūsų žemdirbių dar mažai girdėtą kenkėją paprašėme papasakoti Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto direktoriaus pavaduotoją eksperimentinei plėtrai, Augalų patologijos ir apsaugos skyriaus vedėją Romą Semaškienę.

„Pasaulyje žinoma 15 Eurygaster rūšių. Dažnesnės ir įvardijamos kaip žalingos javams yra trys: dryžakuprė vėžliablakė (E. austriaca), maurinė vėžliablakė(E. maura), javinė vėžliablakė (E. integriceps).

Globalia prasme javinė vėžliablakė yra didžiausius nuostolius padarantis šios genties kenkėjas. Maurinės ir dryžakuprėsvėžliablakiųišplitimas kviečių pasėliuose yrakelis kartus mažesnis nei jau paminėtos javinės vėžliablakės. E. dilaticollis ir E. laeviuscula mažai žalingos ir nelaikomos žemės ūkiui svarbiomis rūšimis“, - sako R. Semaškienė.

Maurinė vėžliablakė labai plačiai paplitusi Europoje ir Azijoje. Aptinkama ir Lietuvoje. Pavasarį maurinės vėžliabalakės skrenda į po žiemos išlikusias sausas lauko žoles, kur deda kiaušinėlius. Pavasarį čiulpia sultis iš kviečių ir miežių lapų ir stiebų apačios, vėliau šio kenkėjo suaugėliai ir nimfos maitinasi užsimezgusiais grūdais, kurie po to gali tapti nedaigūs.  

Dryžakuprė vėžliablakėplačiai paplitusi Europoje, taip pat aptinkama ir Lietuvoje. Dažna Vakarų Ukrainoje. Sušilus orams šios vėžliablakės poruojasi, kiaušinėlius deda birželio pradžioje. Kenkia javams taip pat kaip ir maurinės vėžliablakės.

Dar Lietuvoje randama yra lenktagalvė vėžliablakė (E. testudinaria). Ją pagal požymius labai lengva supainioti su maurine. Lenktagalvė vėžliablakė labai plačiai paplitusi Europoje. Literatūroje nurodoma, kad šių vėžliablakių galima aptikti Suomijoje, Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Maroke, Tunise, Korėjoje, Japonijoje. Gyvena drėgnose, atvirose ar iš dalies pavėsingose vietose ant įvairių žolių.

Didžiausią žalą javuose daro javinė vėžliablakė (E. integriceps), kuri paplitusi Pietryčių Europoje - nuo Italijos iki Ukrainos, randama Moldavijoje, Rumunijoje, Irane, Sirijoje, Turkmėnistane, Uzbekijoje ir kitose šalyse. Kaip nurodoma entomologų kataloguose, Lietuvoje kol kas neaptikta, tačiau vykstant palankiems šiam kenkėjui klimato pokyčiams, sunku nuspėti, kada šį kenkėją galime išvysti ir mūsų javų pasėliuose.

Javinės vėžliablakės suaugėliai suaktyvėja temperatūrai pakilus iki 12-13 laipsnių šilumos. Padeda kiaušinėlius, iš kurių išsirita nimfos. Jų vystymosi ciklas apima 5 stadijas, keturiose iš jų nimfos maitinasi ir pažeidžia grūdus. Maitinimosi metu išskiria specifines medžiagas, dėl kurių suyra grūdų glitimas ir tokie grūdai nebetinka duonai kepti.

„Būtent javines vėžliablakes galėtume įvardinti kaip didžiausią žalą darančius ir atsakingiausios kontrolės reikalaujančius kenkėjus. Šilto klimato šalyse, kur vyrauja palankios sąlygos vėžliablakėms, ypač javinėms, plisti, pasitaiko atvejų, kad visiškai sunaikinamas derlius“, - apie galimą pavojų įspėja R. Semaškienė ir patikslina, kad šis kenkėjas ypač daug žalos padaro kviečiams, nors pažeidžia ir miežius.

Kenkėjams plisti trukdo įvairios prevencinės priemonės (sėjomaina, apleistų žolynų priežiūra). Šalyse, kur vėžliablakės smarkiai išplitusios ir dėl to sumažėja derlius bei nukenčia jo kokybė, rekomenduojama naudoti insekticidus.

„Kai randama bent 1-2 vėžliablakės viename kvadratiniame metre bamblėjimo metu arba 2-5 nimfos viename kvadratiniame pasėlio metre grūdų užsipildymo laikotarpiu, rekomenduojama panaudoti insekticidus“, - pabrėžia R. Semaškienė.

Efektyviausia kontrolė nuo antros stadijos nimfų, kurios maitinasi varpose. Naujai išsiritusios vėžliablakės perskrenda į savo žiemojimo vietas, o kai kurios jų derliaus nuėmimo metu patenka į grūdus ir keliauja į sandėlius, iš ten ir į kitas šalis, kur yra visiškai nepageidautinos.

Mokslininkė pažymi, kad visos paminėtos vėžliablakės Lietuvos sąlygomis kol kas neįvardijamos kaip didelę žalą darančios, tad ir konkrečių rekomendacijų, kaip saugotis nuo šio kenkėjo, dar nėra.

Kitose šalyse rekomenduojamas purškimo laikas nuo vėžliablakių sutampa su purškimu bamblėjimo metu nuo mūsų šalyje dažnai išplintančių amarų, lemų, tripsų ir su javinių amarų varpose kontrolei, purškiant grūdo pildymosi tarpsniu.

„Nereikėtų pamiršti, kad sezono metu pritaikytos veiksmingos ir laiku panaudotos kenkėjų kontrolės priemonės prisidėtų ne tik prie svaraus grūdų derliaus, bet ir prie sėkmingo kokybiškų grūdų eksportavimo“, - pastebi LAMMC mokslininkė Roma Semaškienė.

LAMMC ir MŪ inf.