Paryžius. Fosforas neatsinaujina, jo atsargos sparčiai senka, o tai neramina, nes nuo jo priklauso maistinių augalų derlius.

Prancūzijos Nacionalinio žemės ūkio, maisto ir aplinkos tyrimų instituto doktorantė Josephine Demay išanalizavo, kiek fosforo 176 šalys panaudojo 1950–2017 m. ir kiek šis elementas prisidėjo prie dirvožemio derlingumo kiekvienoje iš jų.

Paaiškėjo, kad fosfatų uolienos lemia maždaug pusę pasaulio dirvos produktyvumo. Be to, turtingose Vakarų Europos, Šiaurės Amerikos ir Azijos valstybėse fosforo sunaudojama gerokai daugiau nei Afrikoje, nors pastarosios dirvožemyje fosforo trūksta natūraliai, teigiama „Wired“.

Beveik 75 proc. pasaulio fosforo slūgso kasyklose Maroke ir Vakarų Sacharoje. Apskaičiuota, kad fosforo naudojimo pikas bus pasiektas 2030-aisiais, o jo dar užteks ateinantiems 50–100 metų.

Šiandien specialistai sutaria, kad pikas vis dėlto greičiausiai bus pasiektas vėliau, tačiau jį prognozuoti sunku, nes fosforo paklausa gali staiga išaugti dėl technologijų pažangos, pavyzdžiui, naujo tipo baterijų.

Akivaizdu, kad fosforo perdirbimo procese yra daug taisytinų vietų. Tačiau neaišku, kuri šalis ar ministerija – žemės ūkio, aplinkos, sveikatos ar kita – turėtų prisiimti atsakomybę už jo stebėseną.

Dėl pasiūlos ir paklausos skirtumų 2008-aisiais fosfatų kainos išaugo 800 proc., praėjusiais metais dėl pandemijos – dar 400 procentų.

Pasak Sidnėjaus technologijos universiteto prof. Danaʼos Cordell, tyrimas atskleidžia, kaip stipriai pasaulio maisto sistema tapo priklausoma nuo fosforo.

Mokslininkai ilgiau nei dešimtmetį primena apie tai, kad fosforo perdirbimo ratas tarsi sulūžęs – iškasami didžiuliai jo kiekiai, tačiau patręšus laukus iš jų prapuola visam laikui. Kaip tai nutinka?

Pirmiausia fosforas per augalus patenka į žmonių ir naminių gyvulių organizmus, į aplinką grįžta per ekskrementus. Juos pervežti ir perdirbti į trąšas dažnai nepraktiška.

Kita problema – sistemos pralaidumas. Iš nuotėkų, palaido mėšlo sankaupų ir erozijos pažeistos dirvos fosforas pamažu nuteka į upes ir vandenynus, kur ne tik žaloja ekosistemas, bet ir atsiskiedžia tiek, kad tampa netinkamas naudoti žemės ūkyje.

Mokslininkai tikisi, kad šis tyrimas paskatins žemdirbystės praktikas, skatinančias fosforą naudoti tvariau