Kaunas. Mokslininkai ir žemdirbiai susirūpinę dirvožemių būkle. Tad apie jų produktyvumo pokyčius, tvarių praktikų veiksmingumą ir ateities perspektyvas kalbamės su VDU Žemės ūkio akademijos Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų katedros Bioekonomikos tyrimų instituto docente dr. Jūrate Aleinikoviene.

Lietuvos dirvožemiai šiandien vis dar gyvybingi ar jau prarado dalį produktyvumo? Kada bus peržengta pavojinga riba?

Gali būti, kad, tokį klausimą uždavus eiliniam praeiviui, jis atsakytų pozityviau nei ekspertai ar mokslininkai, stebintys Lietuvos ūkinę veiklą. Kaip ir pastarieji, aš išreikščiau daugiau susirūpinimo dėl šiandienos Lietuvos dirvožemių kokybės ir gyvybingumo. Žvelgiant į plečiamus žemės ūkio laukus, kertamus miškus ir atsiveriančius didelius plotus be kraštovaizdžio įvairovės, būtina susimąstyti ir atkreipti dėmesį į tai, kaip keičiamos ekosistemos. Dirvožemio produktyvumą lemia visi ekosistemos elementai kartu (aplinkos sąlygų visuma), todėl dėl stiprėjančio ūkinės veiklos poveikio aplinkai mažėja ir dirvožemių produktyvumas.

Dirvožemių produktyvumo ir atsparumo ribos peržengtos: trūksta organinių medžiagų, mažai jų įterpiama, vargstama su pasėlių ligomis, kenkėjais ir invaziniais pasėlių naikintojais.

O kas išduoda, kad dirvožemiai išseko?

Dirvožemių išsekimas, nuovargis, produktyvumo praradimas nepastebimas iš karto. Tai gana ilgas procesas – dažniausiai trunka dešimtmečius ir net ilgiau. Kai derlius pastebimai sumažėja, tai jau pasekmė. Iki tol dirvožemis yra veikiamas neigiamų veiksnių arba vyrauja sąlygos, kurios lemia derlingumo pokyčius.

Tai, kad dirvožemis prarado derlingumą, gali išduoti tušti (be augalų dangos arba užmirkę) plotai, praretėję pasėliai, augalų spalvos pokyčiai (dažnai susiję su maisto medžiagų nepasisavinimu). Iš esmės bet koks pasėlius alinantis, ūkio dirvožemiui nebūdingas požymis yra svarbus signalas.

Ar daug Lietuvoje yra vietovių, kur dirvožemiai balansuoja ties degradacijos riba?

Kartu su kolegomis vykdėme projektą, kad įvertintume Lietuvos dirvožemių kokybės būklę (žemės ūkio naudmenų). Galiu konstatuoti, kad daugiau kaip trečdalio žemės ūkio naudmenų dirvožemių produktyvumas mažėja, daugiau nei trečdalis jų prarado derlingumą dėl intensyvios mineralizacijos.

Vis dažniau kalbama, kad, mažėjant dirvožemio derlingumui, reikia mažinti mineralinių trąšų normas. Ar tiesa, kad mažiau mineralinių trąšų – mažesnis derlius? Ką daryti ūkininkams, kad pavyktų ir trąšų normas sumažinti, ir dirvožemį tausoti, ir derlingumą išlaikyti?

Taip, viena vertus, mažiau mineralinių trąšų – mažesnis derlius. Kita vertus, mažiau mineralinių trąšų – mažesnis poveikis mineralizacijos ir natūraliems biologiniams procesams, vadinasi, dirvožemis turi gerokai daugiau galimybių natūralėti.

Įsipareigojimą naudoti mažiau mineralinių trąšų teks vykdyti visiems ūkininkams, kai kurie tai jau daro. Vis dėlto, be trąšų mažinimo, būtina dirvožemius praturtinti organine biomase, tręšti organinėmis trąšomis ir taikyti tausojamąjį žemės dirbimą. Visa tai turi būti atliekama kompleksiškai.

Visą straipsnį apie dirvožemį ir jo tausojimą, gyvybingumą skaitykite čia.