Kaunas. Vis labiau suprantame, kad svarbu dirvožemiu rūpintis, jį papildyti. Prie to efektyviai gali prisidėti biotrąšos.

Kauno technologijos universiteto (KTU) Cheminės technologijos fakulteto Fizikinės ir neorganinės chemijos katedros doc. dr. Rasa Šlinkšienė su įvairiomis mokslinėmis grupėmis dirba biotrąšų gamybos iš atliekų ir tyrimų srityje. Ji teigia, kad biotrąšos turi užimti kuo didesnę rinkos dalį, bet tam reikia valdžios palaikymo, teisinės bazės (įstatymų), kad žmonės, o labiausiai ūkininkai, būtų skatinami jas naudoti. Jei nebus palaikymo, didesnio noro, tai dirvožemis, kurio jau dabar yra iki 75 proc. mažiau ar daugiau degradavusio, toliau degraduos.

R. Šlinkšienė atkreipia dėmesį ir į dar vieną problemą – intensyvus tręšimas mineralinėmis trąšomis labai sumažina trąšų naudojimo efektyvumą, atsiranda ekonominių nuostolių dėl tirpių augalų maisto medžiagų išplovimo, ypač kalbant apie koncentruotas ir tirpias azoto trąšas, tokias kaip karbamidas. Nelygu aplinkybės, galima patirti 40–60 proc. azoto nuostolių. O tai labai svarbu šalims, kuriose žemės ūkio sektorius yra ekonomikos pagrindas. Situaciją pakeisti gali biotrąšos.

„Biotrąšų gamyba įgauna spartų pagreitį. Remiantis statistika, pasaulinė biotrąšų rinka 2022 m. siekė 2,15 mlrd. JAV dolerių, o iki 2032 m. prognozuojama, kad ji sieks apie 6,83 mlrd. JAV dolerių. Pagal prognozes metinio augimo koeficientas (CAGR), kuris parodo realų vidutinį metinį investicijos vertės prieaugį, 2023–2032 m. augs 12,3 proc.“, – biotrąšų situaciją apibūdina mokslininkė.

Jos manymu, visiškai atsisakyti mineralinių trąšų nebus įmanoma, nes biotrąšos ar organinės kilmės trąšos dažniausiai neturi tiek maisto medžiagų, kiek reikia augalams ir jų, ypač organinių trąšų, poveikis daug lėtesnis.

„Labiausiai biotrąšos veikia dirvožemį, augalų rizosferą, maisto medžiagų pasisavinimo intensyvumą ir jos yra pagalbinė priemonė, lyg žmogui būtų vitaminai. Ne pagrindinis maistas, ne maisto medžiaga – o papildas“, – tikslina R. Šlinkšienė.

Mokslininkė išskiria kietąsias (biriąsias) ir skystąsias biotrąšas. Pavyzdžiui, fermentuotų augalų ekstraktai dažnai būna ne sausos, o skystos medžiagos. Skysti ekstraktai gali būti gaminami skirtingoje terpėje: ekstrahuojama vandeniu arba kalio šarmu. Daugiausia šie ekstraktai daromi siekiant išgauti humines ir fulvines rūgštis, kurios nėra trąšos, o labiau augalų biostimuliatoriai.

„Huminės ir fulvinės rūgštys yra pagalbinės medžiagos, iš kurių vienos veikia dirvožemio savybes (didesnės molekulinės masės huminės rūgštys), o kitos veikia augalų biochemines reakcijas (mažesnės molekulinės masės fulvinės rūgštys). Jos padeda pasisavinti maisto medžiagas, kurių atsiranda dirvožemyje įdėjus mineralinių trąšų.

Tokie biologinių medžiagų koncentratai (jeigu jie vieni) niekada nepakeis trąšų, nors jie padeda pasisavinti trąšose esančias maisto medžiagas, todėl skatina šaknų vystymąsi, augalų augimą, sumažina augalų maisto medžiagų (ypač mikroelementų) nuostolius, chelatuoja juos, todėl vienodai paskirsto po visą augalą. Fulvinės rūgštys pereina augalų ląstelių membranas ir išnešioja reikalingas maisto medžiagas iki augalų „galiukų“, – aiškina mokslininkė.

Gamybininkų (technologų) ir mokslininkų tikslas sukurti kuo didesnės koncentracijos huminių medžiagų turinčias trąšas arba skystus huminių medžiagų ekstraktus ir juos toliau naudoti kartu su mineralinėmis trąšomis.

Skysti bioaktyviųjų medžiagų ekstraktai kartais naudojami su irigaciniu vandeniu kaip gydomieji tirpalai, kai reikia labai greito poveikio. Kietosios (biriosios) biotrąšos su kokia nors bioaktyvia medžiaga (mikrodumbliais arba bioanglimi) veikia ilgai.

„Tikiu biotrąšų perspektyva ir galvoju, kad be jų ateityje turėtume daug dirvožemio ir produkcijos kokybės problemų. Tad reikia dirbti šioje srityje“, – sako KTU mokslininkė.

Visą straipsnį apie biotrąšas skaitykite čia.