Akademija (Kauno r.). Dirvožemio erozijos lygis yra 20-40 kartų didesnis negu natūralus atsistatymas. Dėl ūkinės veiklos įtakos eroduoja apie 50 proc. dirvožemių. Agresyvus chemizuotas ūkininkavimas neleidžia normaliai funkcionuoti dirvožemio mikroorganizmams. Apie visas šias problemas pastaruoju metu kalbama daug ir dažnai.

Kaip sujungti mokslininkų ir žemdirbių jėgas bei pagelbėti mūsų šalies dirvožemiams, diskutuota praėjusią savaitę Aleksandro Stulginskio universitete įvykusioje mokslinėje konferencijoje „Dirvožemis ir aplinka - 2016". Konferencijos organizacinio komiteto pirmininkas Rimantas Vaisvalavičius pasidžiaugė, kad renginio rėmėjų - Žemės ūkio ministerijos, ASU Agronomijos fakulteto, Lietuvos dirvožemininkų draugijos - gretas šiemet papildė ūkininkas Valius Ąžuolas.

Konferencijos organizacinio komiteto pirmininkas Rimantas Vaisvalavičius pabrėžė, kad susirinkusių gausa liudija problemos aktualumą – dirvožemiams tikrai reikia pagalbos

Pradėdamas konferenciją, naujasis ASU mokslo prorektorius Romualdas Zemeckis pabrėžė, kad maisto grandinė „nuo lauko iki stalo" prasideda būtent nuo dirvožemio. „Džiaugiamės, kad grūdų derliai didėja, bet ar sugrąžinama dirvožemiui tai, kas iš jo paimama? Tikrai ne visada. Galima netgi pasakyti, kad su tokiu atveju kartu su grūdais mes pardavinėjame savo nacionalinį turtą - dirvožemį", - sakė R. Zemeckis pridurdamas, kad jis dar mato perspektyvų naujiems dirvožemio tyrimams, nes labai svarbu žinoti, kas iš tikrųjų jame vyksta.

Įžvalgomis apie dirvožemio išsaugojimo svarbą pasidalijo ASU Agronomijos fakulteto dekanas Viktoras Pranckietis ir Lietuvos dirvožemininkų draugijos pirmininkas Jonas Volungevičius. Profesorius Gediminas Staugaitis priminė, kad LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorija turi 50 metų patirtį dirbant su dirvožemiu.

„Šiandien agrocheminiais tyrimais užsiima kas tik nori, net ir tie, kurie visiškai nepažįsta dirvožemio. Esmė ne keturračiuose motocikluose, kuriais paimami tyrimai, o metodologijoje", - pabrėžė LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorijos direktorius profesorius Gediminas Staugaitis

Pirmiausia reikia išmanyti dirvožemio tipologiją, granuliometrinę sudėtį, agrochemines savybes: pH, humuso, judriojo fosforo, kalio, sieros, azoto kiekius. Žemdirbiams svarbu ir tokie parametrai kaip dirvožemio drėgmės režimas, tankis, poringumas.

Tačiau vien tik agrocheminių rodiklių nagrinėjimas nežinant dirvožemio tipo gali būti tuščias reikalas. Pats tipo pavadinimas dažnai pasako, kad dirvožemis yra tinkamas. Tarkime, šlynžemis - ten tikrai neveisime sodų, nes tai užmirkstantys dirvožemiai. Trąšažemis - gerai įtręšti dirvožemiai (tokie paprastai yra sodybų ir kolektyvinių sodų). Kalkžemiai - kalkinės medžiagos išeina į paviršių. Smėlžemiai - juose geriausia auginti... pušis, o ne žemės ūkio augalus. Jauražemis - labai rūgštūs miško dirvožemiai, kuriuose vyrauja smėlis. Universaliausios paskirties yra trys lyguminiai dirvožemių tipai - išplautžemiai, rudžemiai ir balkšvažemiai, iš kurių geriausi (derlingiausi) yra rudžemiai. „Internete žiūrint duomenų bazę, galima puikiai įvertinti savo ūkio dirvožemius", - naudotis naujomis galimybėmis paragino G. Staugaitis.

Svarbu įvertinti ne tik ariamąjį sluoksnį, bet ir podirvį. „Tarkime, žmogus skundžiasi, kad niekas neauga. Nuvažiuoju pažiūrėti. Rekomendacijų buvo gauta daug, purškė viskuo ir niekas nepadėjo. Prasikasėme - giliau buvo smėlio sluoksnis. Kai tik augalai paaugdavo, jie pradėdavo skursti ir nykti, ir niekas, jokie papildomi purškimai ten negelbėjo. Štai kodėl būtina įvertinti dirvožemį ne tik horizontaliai, bet ir vertikaliai", - pabrėžė G. Staugaitis.

Po konferencijos „Dirvožemis ir aplinka - 2016" vyko visuotinis Lietuvos dirvožemininkų draugijos narių susirinkimas

Pastaraisiais metais populiarėja biopreparatų naudojimas žemdirbystėje. Kokias bakterijas naudoti savo pasėliuose, bandė išaiškinti Loreta Piauliokaitė - Matuzienė („Ekoakademija"), apžvelgdama dešimties metų tyrimų rezultatus. Ji priminė žemdirbiams, kad naudojant biologinius preparatus, būtina žinoti, iš kur jie atvežti, kokios kokybės ir ar tinka mūsų dirvožemiui ir konkrečiai tiems augalams, kuriuos auginsime.

„Naudojant gerai parinktus biopreparatus, yra palaipsniui gerėjantis efektas, bet jei panaudosime netinkamus biopreparatus, labai greitai, per 1-2 mėnesius, galime pamatyti neigiamą efektą", - perspėjo L. Piauliokaitė-Motuzienė.

Apie dirvožemio mikroorganizmus agroekosistemose ir apie dirvožemį, kaip pilną gyvybės kompleksą, kalbėjo Aplinkos ir ekologijos instituto (ASU) docentė Nijolė Maršalkienė. Nors biologiniai komponentai sudaro tik 0,5 proc. viso dirvožemio tūrio ir koncentruojasi pačiame paviršiuje (iki 30 cm gylio), tačiau nuo jų veiklos priklauso visi svarbiausi dirvožemyje vykstantys procesai: augalų ir gyvūnų liekanų mineralizacija, biotinių medžiagų išlaisvinimas, jų transformacija ir reguliavimas, biomasės kūrimasis ir humuso formavimasis.

N. Maršalkienė taip pat priminė sėjomainų reikšmę šiuo požiūriu - kiekvienam augalui būdingi savi mikroorganizmai, todėl sėjomainos užtikrina mikroorganizmų įvairovę dirvožemyje. Vertėtų prisiminti tarpinių augalų auginimo naudą, nes jie padeda atsistatyti dirvožemio gyvybingumui po tokių augalų, kurie auginami itin intensyviai: vieni ši tokių yra rapsai - ko gero labiausiai tręšiama ir herbicidais purškiama kultūra.

MŪ inf.