Veterinarijos gydytojai Alfredas Bieliūnas ir Algirdas Liutkevičius jau 30 metų dirba drauge. Kalvarijoje pradėję savarankišką veiklą sunkiausiu jų profesijai metu, dar tik kuriantis privačiai veterinarijai, jie praėjo ugnį ir vandenį. Ir savo krašte iki šiol yra nepakeičiami.

Kolegos įkūrė uždarąją akcinę bendrovę „Kalvarijos veterinarinės paslaugos“. Pasirinkus šią teisinę organizacinę veiklos formą vien mokesčiams reikia uždirbti daugiau. „Bet su valstybe atsiskaitome, skolų neturime ir atlyginimus išsimokame“, – šypsosi stipria komanda per 30 metų tapę Alfredas Bieliūnas ir Algirdas Liutkevičius.

Kalvarijos krašte žemės augalininkystei netinka. Pasak A. Liutkevičiaus, čia kalnai ir pakalnės, akmenynai, tik pievos ir gali augti, todėl gyvulius ūkininkai laiko, daugėja mėsinių galvijų. Iš pienininkystės pasitraukė tik smulkiausieji.

Specialistų trūksta, todėl veterinarijos gydytojams tenka važiuoti ir Vilkaviškio ar Lazdijų kryptimi. „Kur kviečia, ten važiuojame“, – sako A. Bieliūnas, o kolega Algirdas priduria, kad iš keturių anksčiau dirbusių veterinarų liko tik jiedu, dar šiek tiek darbuojasi ir 70-metį perkopęs vienas iš vyresnės kartos veterinarų. Felčerių yra, bet jų galimybės ribotos, cezario pjūvio ar šliužo dislokacijos operacijos nepadarys, jie gali dirbti tik šalia veterinarijos gydytojo.

„Kai tik sulauksiu pensinio amžiaus, irgi trauksiuosi. 40 metų gyvenau dėl kitų, reikia ir dėl savęs pasistengti“, – sako A. Liutkevičius.

Paklaustas, ar išleis kolegą į pensiją, A. Bieliūnas atsidūsta: „Aš jo vietoje irgi taip daryčiau.“ Tačiau jam dar teks dirbti.

Pelnė ūkininkų pasitikėjimą

Veterinarijos gydytojo profesija – kuo toliau, tuo reikalingesnė, tad kodėl šios profesijos atstovai turi vargti ir ieškoti papildomų pajamų, kad galėtų gyventi oriai?

„Manau, finansinė padėtis su laiku keisis. O ūkininkų pagarbą jau esame užsitarnavę“, – sako A. Liutkevičius.

Ūkininkų pasitikėjimą, dėkingumą A. Bieliūnas ir A. Liutkevičius pelnė dėl profesionalumo, dalykiškų ir pagarbių santykių. Kai Algirdas užsimena, kad netrukus eis į pensiją, ūkininkai stveriasi už galvos – ką reikės daryti?

„Tai tokie žmogiški santykiai ir trukdo mums patiems daugiau apie save galvoti“, – šypteli A. Bieliūnas.

Yra įvairių žmonių, pasitaiko ir nesutarimų, su kai kuriais jie patys nutraukė sutartis. Ne jiems vieniems pasitaiko, kai ūkininkas, ilgai nesikreipęs į specialistą ir užleidęs ligą, vėliau vis tik jį išsikviečia, nors neretai jau būna per vėlu. Tada kaltina veterinarą. Kitam gydytojas geras būtų, jei sugebėtų išgydyti per dieną, bet jeigu reikia gyvuliui leisti vaistus kelias dienas, jau negerai, apie gydymo kursą ne visi girdėję.

„Taigi, diskusijų su ūkininkais būna įvairių, bet, susiklosčius tam tikrai situacijai, jau gebame apginti savo nuomonę ir iš esmės mūsų santykiai su Suvalkijos ūkininkais yra gražūs ir dalykiški“, – džiaugiasi abu kolegos.

Dabar dirbti lengviau

Veterinarija, veterinarų požiūris į darbą per kelis dešimtmečius iš esmės pasikeitė. Sovietmečiu studijas baigęs ir 6 metus toje santvarkoje dirbęs A. Liutkevičius atsimena gana dažną kolegų palydovą – alkoholį. Kiek istorijų ir anekdotų apie tai sukurta! Pasikeitė ir pats darbas, ir gydymo taktika, ir metodai.

Pasak A. Bieliūno, anais laikais niekas nedarydavo cezario pjūvio ar šliužo dislokacijos operacijų, o dabar tiesiog tvarte jos atliekamos. Anksčiau ketozė buvo kone egzotinė liga, o dabar yra viena pagrindinių. Tam įtakos turi ir pasikeitusi pašarų kokybė, ir ] didesnis primilžis. Gerokai padidėjęs karvių produktyvumas turi įtakos sveikatingumui.

Dabar, kai atsirado daugiau diagnostikos galimybių, įvairių greitųjų testų ir kitų veterinarinės medicinos priemonių, veterinarams net sunku įsivaizduoti, kaip teko kolegoms dirbti prieš 100 metų su pacientais, kurie nepapasakos, kuo skundžiasi ir kaip jaučiasi.

Algirdas ir Albertas dar yra girdėję istorijų, kaip gydydavo gyvulius Smetonos laikais. Pavyzdžiui, kiaulių raudonligę gydė karvių pieno injekcijomis, nes antibiotikai dar nebuvo išrasti. Karvių paralyžių lygindavo su karštu lygintuvu per audeklą. Norint suleisti vaistus į Jungo veną, ant kaklo būdavo dedama virvutė su mediniu bumbulu. Virvutė atlikdavo varžties funkciją, kad vena prisipildytų. Veterinarą vežimu ar rogėmis žiemą ūkininkams tekdavo atsivežti patiems.

„Mums dabar lengviau“, – juokiasi optimizmo niekada nepraradę A. Liutkevičius ir A. Bieliūnas.